Kryžiaus kelias su Šventojo Rašto ištraukomis

---

Įžanga

Vardan Dievo – Tėvo ✠ ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. – A. Amen.

Iš šventojo apaštalo Pauliaus Laiško filipiečiams ^{Fil 2, 6–11}

Jis [Jėzus Kristus], turėdamas Dievo prigimtį, godžiai nesilaikė savo lygybės su Dievu, bet apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą ir tapdamas panašus į žmones. Jis ir išore tapo kaip visi žmonės; jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties. 

Todėl ir Dievas jį išaukštino ir padovanojo jam vardą, kilniausią iš visų vardų,  kad Jėzaus vardui priklauptų kiekvienas kelis danguje, žemėje ir po žeme  ir kiekvienos lūpos Dievo Tėvo šlovei išpažintų: „Jėzus Kristus yra Viešpats!“

Skausmų vyras, prisiėmęs mūsų nedorybes, padovanojo mums kelią, kuris gydo giliausias ir slapčiausias mūsų širdies žaizdas gailestingumu, kuris niekada nesibaigia, kaip ir meilė.

I stotis. Piloto teisme

Iš Evangelijos pagal Joną ^{Jn 19, 13–16}

Pilotas išsivedė Jėzų laukan ir atsisėdo į teisėjo krasę vietoje, pavadintoje „Akmeninis grindinys“, hebrajiškai Gabata. Buvo Velykų išvakarės, apie šešta valanda. Jis tarė žydams: „Štai jūsų karalius!“ Tie ėmė šaukti: „Šalin, šalin! Ant kryžiaus jį!“ Pilotas paklausė: „Nejaugi turiu nukryžiuoti jūsų karalių?“ Aukštieji kunigai atsakė „Mes neturime karaliaus, tiktai ciesorių“. Tuomet Pilotas atidavė jiems jį nukryžiuoti. Taigi jie pasiėmė Jėzų ir išsivedė. 

Šis Pasmerktasis nužudymui kryžiumi primena amžiną žmogaus laisvės dramą. Kenčia nekaltieji, viešpatauja melas, žudomi teisieji, o Dievas tyli! Jis dovanojo laisvę žmogui. Ir ją gerbia.

II stotis. Kryžius ant pečių

Iš Evangelijos pagal Matą ^{Mt 10, 37–39}

Jėzus bylojo: „Kas myli tėvą ar motiną labiau negu mane – nevertas manęs. Kas myli sūnų ar dukterį labiau negu mane – nevertas manęs. Kas neima savo kryžiaus ir neseka paskui mane – nevertas manęs. Kas išsaugo savo gyvybę, praras ją, o kas praranda savo gyvybę dėl manęs – atras ją.

Meldžiame, kad būtume apsaugoti nuo bėdos, ligos, nesėkmės, kančios. O gal teisingiau būtų  melsti, kad pajėgtume nešti savo kryžių ne keikdami ir prakeikdami, bet laimindami ir palaimindami kaip Jis. 

III stotis. Pirmą kartą suklupus

Iš Evangelijos pagal Matą ^{Mt 11, 28–30}

Jėzus bylojo: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu! Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą. Mano jungas švelnus, mano našta lengva.

Pasaulis reikalauja būti jaunam, stipriam, neklystančiam ir jėgų surandančiam savyje, o Jis pastebėjo, kad mūsų dvasia ryžtinga, o kūnas silpnas. Todėl įsakė visą laiką budėti ir melstis...

IV stotis. Susitikimas su Motina

Iš Evangelijos pagal Matą ^{Mt 12, 46–50}

Jam tebekalbant minioms, štai jo motina ir broliai stovėjo lauke ir norėjo su juo pasimatyti. O kažkas jam pranešė: „Štai tavo motina ir broliai stovi lauke, nori su tavim pasikalbėti“. Jis atsakė pranešusiam: „Kas gi mano motina ir kas mano broliai?“ Ir, ištiesęs ranką į mokinius, tarė: „Štai mano motina ir mano broliai! Kiekvienas, kas tik vykdo mano dangiškojo Tėvo valią, yra man ir brolis, ir sesuo, ir motina.

Viešpatie, duok, kad kiekviena motina pajėgtų taip lydėti savo vaikus visuose jų keliuose ir klystkeliuose. Kiek pajėgia motinos maldoje?

V stotis. Simono pagalba

Iš Evangelijos pagal Morkų ^{Mk 15, 21}

Jie privertė vieną grįžtantį iš laukų praeivį – Simoną Kirėnietį, Aleksandro ir Rufo tėvą – panėšėti jo kryžių.

Jis sakė, kad turime pasidaryti kaip vaikai. 

Nieko negalintys be kitų artumos ir pagalbos. Jos prašantys. 

Jos reikalaujantys. Ir išsireikalaujantys. Kaip vaikai. 

VI stotis. Veronikos paslauga

Iš Evangelijos pagal Joną ^{Jn 13, 12–15}

Numazgojęs mokiniams kojas, jis užsivilko drabužius ir, sugrįžęs prie stalo, paklausė: „Ar suprantate, ką jums padariau? Jūs vadinate mane ‚Mokytoju‘ ir ‚Viešpačiu‘ ir gerai sakote, nes aš toks ir esu. Jei tad aš – Viešpats ir Mokytojas – numazgojau jums kojas, tai ir jūs turite vieni kitiems kojas mazgoti. Aš jums daviau pavyzdį, kad ir jūs darytumėte, kaip aš jums dariau.

Kokie būna žmonių veidai? Gražūs, simpatiški, šviesūs, spindintys, besišypsantys ar iškreipti skausmo, pykčio ir neapykantos. Pastebėjau, kad žmonių veidai labai priklauso ir nuo manęs...

VII stotis. Antrasis suklupimas

Iš Apreiškimo Jonui ^{Apr 3, 14–17}

Laodikėjos bendrijos angelui rašyk: „Tai skelbia Amen, ištikimasis bei tiesakalbis Liudytojas, Dievo kūrybos Pradžia. Žinau tavo darbus, jog nesi nei šaltas, nei karštas. O, kad būtum arba šaltas, arba karštas! Bet kadangi esi drungnas ir nei karštas, nei šaltas, aš išspjausiu tave iš savo burnos. Tu gi sakai: ‘Aš esu turtingas ir pralobęs, ir nieko man nebereikia’, – o nežinai, kad esi skurdžius, apgailėtinas, beturtis, aklas ir plikas.“

Norint daug pasiekti, reikia sunkiai ir kantriai dirbti... Dideli, išliekantys dalykai neturi sezono kainų nuolaidų. Dėl jų reikia mokėti visą ir didelę kainą.

VIII stotis. Moterų užuojauta

Iš Evangelijos pagal Luką ^{Lk 23, 27–31}

Jį lydėjo didelis būrys žmonių, tarp jų ir daug moterų, kurios verkė jo ir aimanavo. Atsigręžęs į jas, Jėzus prabilo: „Jeruzalės dukros! Verkite ne manęs, bet verčiau savęs ir savo vaikų! Ateis dienos, kai sakys: ‚Laimingos nevaisingosios! Laimingos negimdžiusios ir nežindžiusios!‘ Tada sakys kalnams: Griūkite ant mūsų! ir kalvoms: Pridenkite mus! Jeigu šitaip daro žaliam medžiui, tai kas gi laukia sausuolio?

Tarp gailestingumo darbų yra ir tokie: pamokyti nemokantį, patarti abejojančiam, paguosti nuliūdusį, sudrausti pikta darantį, mestis už gyvus ir mirusius... Tam reikia drąsos ir ryžto.

IX stotis. Trečią kartą parpuolus

Iš Izaijo knygos ^{Iz 53, 3–5}

Jis buvo paniekintas, žmogaus vardo nevertas, skausmų vyras, apsipratęs su negalia, – toks, kuris prieš žmones užsidengia veidą. Jis buvo paniekintas, laikėme mes jį nieku. Tačiau jis mūsų negalias prisiėmė, mūsų skausmus sau užsikrovė. O mes laikėme jį raupsuotu, – Dievo nubaustu ir nuvargintu. Bet jis buvo sužalotas dėl mūsų nusižengimų, ant jo krito kirčiai už mūsų kaltes. Bausmė ant jo krito mūsų išganymui, mes buvome išgydyti jo žaizdomis.

Būti šventuoju nereiškia niekada nenusidėti. Šventasis (eilinį kartą) prisipažįsta, kad nusidėjo. Ir priima atleidimą, ir atgailą, ir sutaikinimą per Jį, su Juo ir Jame.

X stotis. Nuplėšus drabužius

Iš Pauliaus Laiško galatams ^{Gal 3, 26–28}

Jūs visi tikėjimu esate Dievo vaikai Kristuje Jėzuje. Ir visi, kurie esate pakrikštyti Kristuje, apsivilkote Kristumi. Nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vyro, nei moters: visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje!“

XI stotis. Prikaltas prie kryžiaus

Iš Evangelijos pagal Matą ^{Mt 27, 33–44}

Atėję į vietą, vadinamą Golgota (tai yra: „Kaukolės vieta“), davė jam gerti vyno, sumaišyto su tulžimi, bet Jėzus tik paragavo ir negėrė. Prikalę prie kryžiaus, pasidalijo jo drabužius, mesdami burtą, ir ten pat susėdę sergėjo jį.

Viršum jo galvos jie prisegė užrašytą jo kaltinimą: „Šitas yra Jėzus, žydų karalius“. Kartu su juo buvo nukryžiuoti du plėšikai, vienas iš dešinės, kitas iš kairės. Praeiviai užgauliojo Jėzų, kraipydami galvas ir sakydami: „Še tau, kuris sugriauni šventyklą ir per tris dienas atstatai; gelbėkis pats! Jei esi Dievo Sūnus, nuženk nuo kryžiaus!“ Taip pat tyčiojosi aukštieji kunigai su Rašto aiškintojais ir seniūnais, kalbėdami: „Kitus gelbėdavo, o pats negali išsigelbėti. Jeigu jis Izraelio karalius, tenužengia dabar nuo kryžiaus, ir mes juo tikėsime... Jis pasitikėjo Dievu, tad teišvaduoja jį dabar, jeigu juo rūpinasi, nes jis yra sakęs: Aš Dievo Sūnus“. Taip pat jį plūdo ir kartu nukryžiuoti plėšikai.“

Kas jaučiasi bejėgiu, sužlugusiu, be sveikatos, be laisvės, be ateities, be vilties gali būti panašus į Prikaltąjį ant kryžiaus. Jei susivienys su gydančiu ir stebuklus darančiu Jo neįgalumu.

XII stotis. Mirtis

Iš Evangelijos pagal Joną ^{Jn 19, 28–37}

Žinodamas, jog viskas įvykdyta, ir kad išsipildytų Raštas, Jėzus tarė: „Trokštu!“ 

Tenai stovėjo indas, pilnas perrūgusio vyno. Jie pakėlė ant yzopo vytelės kempinę, pamirkytą vyne, ir prinešė prie jo lūpų. Paragavęs to vyno, Jėzus tarė: „Atlikta!“ Ir, nuleidęs galvą, atidavė dvasią.

Kadangi buvo Prisirengimo diena ir žydai nenorėjo, kad kūnai liktų ant kryžiaus per šabą, – nes tas šabas buvo didelės šventės diena, – jie prašė Pilotą, kad nukryžiuotiesiems būtų sulaužyti blauzdikauliai ir kūnai nuimti. Tad atėjo kareiviai ir sulaužė blauzdas vienam ir antram, kurie buvo su juo nukryžiuoti. Priėję prie Jėzaus ir pamatę, kad jis jau miręs, jie nebelaužė jam blauzdų, tik vienas kareivis ietimi perdūrė jam šoną, ir tuojau ištekėjo kraujo ir vandens. Regėjusis tai paliudijo, ir jo liudijimas teisingas; jis žino sakąs tiesą, kad ir jūs tikėtumėte. Taip įvyko, kad išsipildytų Raštas: Nė vienas jo kaulas nebus sulaužytas. Vėl kitoje vietoje Raštas sako: Jie žiūrės į tą, kurį perdūrė.

Jam, sako, tada buvo trisdešimt treji. Tai daug ar mažai? Kiekvienam mirties valanda ateina pačiu laiku. Svarbiausia, kad kaip Jis sugebėčiau pasakyti, jog padariau viską, ką atlikti privalėjau.

XIII stotis. Nuėmimas nuo kryžiaus

Iš Evangelijos pagal Luką ^{Lk 2, 48–49}

Jo motina jam tarė: „Vaikeli, kam mums taip padarei?! Štai tavo tėvas ir aš su sielvartu ieškome tavęs.“ O jis atsakė: „Kam gi manęs ieškojote? Argi nežinojote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose?“

Krikšto vandenimis numazgotas, kvepiančiais aliejais pateptas, smilkalais pagerbiamas, Jo Kūnu ir Krauju valgydinamas mūsų kūnas tampa Dievo šventovė skirta ne sunykimui, bet garbei. Tikiu kūno iš numirusių prisikėlimą...

XIV stotis. Laidotuvės

Iš Evangelijos pagal Joną ^{Jn 19, 38–42}

Po to Juozapas iš Arimatėjos, kuris buvo Jėzaus mokinys, tik slaptas dėl žydų baimės, paprašė Pilotą leisti nuimti Jėzaus kūną. Pilotas leido. Jis atėjo ir nuėmė kūną. Taip pat atvyko ir Nikodemas, kuris pirmiau buvo atėjęs pas Jėzų nakčia. Jis atsigabeno apie šimtą svarų miros ir alavijo mišinio. Taigi jie paėmė Jėzaus kūną ir suvyniojo į drobules su kvepalais, kaip reikalavo žydų laidojimo paprotys. Toje vietoje, kur buvo nukryžiuotas Jėzus, buvo sodas ir sode naujas kapo rūsys, kuriame dar niekas nebuvo laidotas. Ten jie ir paguldė Jėzų, nes buvo žydų Prisirengimo diena, o kapas arti.

Vargšai mes, jei Jis mus apgavo ir dabar ramiai sau guli kape kažkur šiandienės Jeruzalės požemiuose. Kai įeini į Jo kapą, nerandi Jo Kūno. Kapas tuščias. O mes kupini vilties. 

Pabaiga

Iš Pauliaus Laiško romiečiams ^{Rom 6, 3–7}

Argi nežinote, jog mes visi, pakrikštytieji Kristuje Jėzuje, esame pakrikštyti jo mirtyje? Taigi krikštu mes esame kartu su juo palaidoti mirtyje, kad kaip Jėzus buvo prikeltas iš numirusių Tėvo šlovinga galia, taip ir mes pradėtume gyventi atnaujintą gyvenimą.

Jei esame suaugę su jo mirties paveikslu, būsime suaugę ir su prisikėlimo. Mes žinome, jog mūsų senasis „aš“ yra nukryžiuotas kartu su juo, kad būtų sunaikintas nuodėmės kūnas ir kad daugiau nebevergautume nuodėmei. Juk kas miręs, tas išvaduotas iš nuodėmės.

Maldavimai

Broliai seserys, Kryžiaus kelią apmąstę, melskime Dievą Tėvą, kad Kristaus kančios ir mirties galybė pasiektų pasaulio pakraščius. 

A. Kyrie eleison!

Meldžiame už Dievo Bažnyčią, kad Viešpats suteiktų jai ramybę ir vienybę. – A.

Meldžiame už popiežių, vyskupus, kunigus, diakonus ir visą šventąją Dievo tautą, kad pajėgtų tarnauti Viešpačiui meile. – A.

Meldžiame už krikščionių vienybę, kad visi krikščionys susijungtų į vieną šeimą. –  A.

Melskime už žydus, kad išrinktajai tautai būtų leista pasiekti išganymo pilnatvę. – A. 

Melskime už islamo išpažinėjus, kad tikėjimas į Vienintelį Dievą juos vestų į tiesos pilnatvę. – A.

Melskime už kenčiančius, kad visagalis Dievas pasaulį išlaisvintų iš prievartos, atitolintų ligas, badą pašalintų, sutraukytų pančius, išgydytų ligonius, guostų mirštančiuosius. – A.

Melskime už mirusiuosius ramybėje ar kančioje, tikėjime ar abejonėse, kad būtų priimti į amžinosios šviesos laimę. – A.

Mūsų maldavimus teperkeičia Viešpaties malda. 

Visi: TĖVE MŪSŲ.

Malda už tikinčiuosius

Jei Kryžiaus keliui vadovavo įšventintasis tarnautojas, jis šią maldą kalbą ištiesęs rankas virš maldininkų, jei pasaulietis – rankas sudėjęs:

Pažvelk maloningai, Tėve, į šią savo šeimyną, už kurią mūsų Viešpats Jėzus Kristus nesvyruodamas pasidavė į priešų rankas ir kryžiaus kančią prisiėmė. Jis gyvena ir viešpatauja per amžius. 

Visi: Amen.

MMV, kAK