Krikščionio laidotuvės

Laidotuvių apeigomis Šventoji Motina Bažnyčia ne tik paveda mirusiuosius Dievui, bet ir stiprina savo vaikų viltį, skelbdama tikėjimą būsimuoju pakrikštytųjų prisikėlimu su Kristumi. Todėl Bažnyčia už mirusiuosius aukoja Eucharistiją – Kristaus velykinę Auką, meldžiasi už juos norėdama padėti, kad dėl visų Kristaus kūno narių vienybės vieni sulauktų dvasinės pagalbos, o kiti – viltingos paguodos.

Mirusiųjų kūnui, kaip Šventosios Dvasios buveinei, turi būti rodoma pagarba, atsisakius tuščio iškilmingumo. 

Todėl šermenyse, bent svarbesniais momentais, dera pabrėžti tikėjimą amžinuoju gyvenimu ir melstis už mirusiuosius. Tokie svarbesni momentai dažniausiai būna budėjimas prie mirusiojo, mirusiojo išnešimas ir palydėjimas į kapines. 

* * *

Paprastai laidojama meldžiantis mirusiojo namuose arba šarvojimo vietoje, bažnyčioje ir prie kapo. Jei karstas į bažnyčią nenešamas, Eucharistija turėtų būti švenčiama prieš laidotuves ar po jų. Karstą įnešus į bažnyčią, paprastai švenčiama laidotuvių Eucharistija bei apeiga, vadinama paskutiniuoju užtarimu ir atsisveikinimu.

Bet kuriuo atveju, laidotuvėse negali pristigti Dievo žodžio liturgijos ir Paskutiniojo užtarimo bei atsisveikinimo. Ši apeiga yra krikščionių bendruomenės paskutinis atsisveikinimas su savo nariu prieš jo kūno palaidojimą. Nors mirtyje visada esama tam tikro išsiskyrimo, krikščionys, būdami viena Kristuje kaip jo kūno nariai, net pačios mirties niekada negali būti išskirti. Šiai apeigai visus pakviečia kunigas ir į ją įveda, po tylos valandėlės pašlakstomas ir pasmilkomas karstas bei giedama atsisveikinimo giesmė. Ją turėtų giedoti visi, – tai apeigų apvainikavimas.

Šlakstymas, primenantis Krikštu gautą dalį amžinajame gyvenime ir smilkymas, kuriuo pagerbiamas mirusiojo kūnas kaip Šventosios Dvasios buveinė, laikytini paskutiniais atsisveikinimo ženklais.

Bažnyčia labiau vertina paprotį kūną laidoti, kaip ir pats Viešpats buvo palaidotas. Norėjusieji, kad jų kūnas būtų sudegintas, gali būti palaidoti krikščioniškomis laidotuvių apeigomis, jeigu tikrai aišku, kad sudeginimas nėra pasirinktas prieštaraujant krikščioniškajam tikėjimui. 

* * *

Katalikiškai laidoti krikštytuosius, priklausančius kitai Bažnyčiai, jeigu nėra jų vadovo, galima leidus Vyskupui, nebent būtų aišku, jog mirusiojo valia buvo priešinga.

Leidžiama švęsti Eucharistiją už krikščionis, priklausančius nekatalikų Bažnyčioms, jei dėl religinių įsitikinimų to prašo mirusiojo šeima ar draugai, ir jei, vietos Vyskupo nuomone, tai nepapiktins tikinčiųjų. Tačiau Eucharistijos maldoje mirusiojo vardas neminimas, nes jis nebuvo pilnoje vienybėje su Katalikų Bažnyčia. Katalikų dvasininkų dalyvavimas nekatalikų krikščionių laidotuvėse reglamentuojamas vietos Vyskupo nurodymais.

Savižudžiai gali būti laidojami katalikiškai, jeigu gyvendami rodė prieraišumo tikėjimui ir Bažnyčiai ženklų. Tačiau visuomet vengtina tikinčiųjų papiktinimo. 
Mirusiojo giminėms ir artimiesiems leidžiama tarti atsisveikinimo žodį prie kapo. 

* * *

Reikia rūpintis, kad krikščionių kapai ir kapinės liudytų krikščioniškąjį tikėjimą ir kūno iš numirusių prisikėlimo viltį. Todėl Bažnyčios narius derėtų raginti kapų paminklus pažymėti prisikėlimo ir amžinojo gyvenimo ženklais bei užrašais iš Šventojo Rašto pagal seną krikščionių tradiciją. Tinka, pvz., ir tokie užrašai: „N. laukia prisikėlimo“, „Gyvenk Viešpatyje“, „Gyvenk Viešpatyje ir mus užtark“.

Dera pasirūpinti ir apleistais kapais.

MMV, kAK