BAŽNYČIOS LITURGIJA

Bažnyčia yra Dievo tauta, krikščionių bendrija, išpažįstanti, kad Jėzus iš Nazareto yra Viešpats (Kyrios) – Išgelbėtojas, Atpirkėjas. Jis atpirko žmones bei tobulai pagarbino Dievą Velykų paslaptimi: savo kančia, prisikėlimu iš numirusių ir įžengimu į dangų. Kristaus Velykų paslaptį Bažnyčia skelbia ir švenčia savo liturgijoje, kad tikintieji ja gyventų ir ją liudytų pasaulyje. Graikiškos sąvokos liturgija pirminė reikšmė yra „viešas darbas“, „liaudies tarnyba, tarnavimas liaudžiai“. Krikščionys šia sąvoka nori pasakyti, kad Dievo tauta dalyvauja Dievo darbe. Liturgijos metu Kristus, mūsų Atpirkėjas ir Vyriausiasis Kunigas, savo Bažnyčioje, su ja ir per ją tęsia mūsų atpirkimo darbą. Naujajame Testamente ši sąvoka vartojama ne tik viešajam Dievo garbinimui (Apd 13, 2), bet ir Evangelijos skelbimui (Rom 15, 16) bei veikliai meilei (Rom 15, 27) nusakyti. Čia kalbama apie tarnavimą Dievui ir žmonėms. Švęsdama liturgiją Bažnyčia yra tarnaitė, sekanti savo Viešpačiu – vieninteliu Liturgu, tai yra Didžiuoju Kunigu: kultu ji dalyvauja Jo kunigiškoje tarnystėje, žodžio skelbimu pranašiškoje, o meilės darbais karališkojoje tarnystėje. 

Būdama Kristaus veikimas, liturgija yra ir Jo Bažnyčios veikla. Ji įkūnija Bažnyčią ir rodo ją kaip regimą Dievo ir žmonių bendrystės Kristuje ženklą. Ji įtraukia tikinčiuosius į naują bendrystės gyvenimą, siekia, kad visi dalyvautų liturgijoje „sąmoningai, aktyviai ir vaisingai“. Liturgija – krikščionių gyvenimo centras ir šaltinis. Ji neišsemia viso Bažnyčios veikimo: pirmiau turi eiti evangelizavimas, įtikėjimas ir atsivertimas; tik tada ji gali duoti vaisių tikinčiųjų gyvenime. 

Viso liturginio Bažnyčios gyvenimo centras yra eucharistinė auka ir sakramentai. Sakramentai – tai Dievo malonės ženklas, Dievo priesaika man ir mano priesaika Dievui, tai įėjimas į Dievo dovanojamą gyvenimą. Septyni Bažnyčios sakramentai apima visus svarbiuosius krikščionio – kartu ir Bažnyčios gyvenimo – tarpsnius ir momentus; jie įdiegia ir ugdo krikščionių tikėjimo gyvenimą, gydo jį ir skiria jam užduotis. 

ĮKRIKŠČIONINIMAS

Trys sakramentai – Krikštas, Sutvirtinimas ir Eucharistija – padeda pamatus visam krikščionio gyvenimui. Per Krikštą atgimę krikščionys sustiprinami Sutvirtinimo sakramentu, o Eucharistijoje maitinami amžinojo gyvenimo duona. Lygiai kaip gyvenime: žmogus gimsta, auga ir stiprėja.

Norint tapti krikščioniu, jau nuo apaštalų laikų reikėjo pereiti keletą įvadinių tarpsnių: žodžio paskelbimą, atsivertimo lydimą Evangelijos priėmimą, tikėjimo išpažinimą, Krikštą, Šventosios Dvasios suteikimą ir vienijimąsi Eucharistijoje. Katechumenato, arba katechumenų ugdymo tikslas yra leisti jiems, atsiliepusiems į Dievo parodytą iniciatyvą, išvien su bažnytine bendruomene subrandinti savo atsivertimą ir tikėjimą. Galvoje turimas parengimas „visam krikščioniškajam gyvenimui“, mokinius suvienijant su Mokytoju Kristumi.

Taigi suaugusiųjų įkrikščioninimas pradedamas katechumenatu, o baigiamas trijų sakramentų – Krikšto, Sutvirtinimo ir Eucharistijos – šventimu.

Kūdikių ir vaikų įkrikščioninimas pradedamas Krikštu, tęsiasi katechezės (mokymo) metais ir tik vėliau pasiekia viršūnę, švenčiant Sutvirtinimą ir Eucharistiją. Tai yra vadinamasis katechumenatas po Krikšto. Tai ne tik noras apmokyti vaikus, bet ir būtinybė, kad drauge su bręstančia vaiko asmenybe išsiskleistų Krikšto malonė. 

MMV, kAK