DIDYSIS PENKTADIENIS: Viešpaties Kančia

Jei įmanoma, liturgija švenčiama apie 15-ą – Jėzaus mirties – valandą ar vėliau. Pagal seną tradiciją tą dieną nėra švenčiamos Mišios, vietoj jų esame kviečiami susiburti į Kristaus Kančios liturgiją, kurią sudaro trys dalys: žodžio liturgija, Kryžiaus pagerbimas ir Komunija (Lietuvoje ketvirtoji dalis – procesija į Kristaus kapą).

Žodžio liturgijoje pirmiausia skaitoma ketvirtoji Dievo Tarno giesmė, kuria apgiedamas, pristatomas Kenčiantysis. Jis nekaltas, tačiau prisiima visos žmonijos kaltes ir nuodėmes. Jo mirtis yra permaldavimo auka. Tarnas perduriamas dėl mūsų kalčių. Antrame skaitinyje Laiško žydams autorius Jėzų pristato kaip Naujosios Sandoros vyriausiąjį kunigą, kuris yra ir kunigu, ir auka, šitaip tampantis vieninteliu Dievo ir žmonių tarpininku. Skaitoma vadinamoji Pasija – Kristaus Kančia pagal Joną. Dažniausiai ji skaitoma ar giedama rolėmis: Kristaus, evangelisto, atskirų veikėjų, minios (skaito visi). Po šios ilgos Evangelijos Bažnyčia kalba pavyzdinę maldą, apimančią visos žmonijos reikalus.

Po to atliekamas iškilmingas šventojo Kryžiaus garbinimas. Jei Bažnyčia Kryžių visuomet gerbia, tai šiandien tiesiog garbina, prieš jį priklaupia (iki rytdienos naktinės liturgijos), jį bučiuoja. Šį aktą lydi vadinamųjų „Priekaištų“ giedojimai: du chorai atliepia vienas kitam (lotyniškai ir graikiškai parašyti giedojimai yra iš to meto, kai abi šios kalbos buvo naudojamo Romoje). Šioje giesmėje Kristus kreipiasi į Senosios Sandoros tautą, klausinėdamas kodėl dėl gerų darbų Jis yra kankinamas.

Liturgija baigiama Komunija nuo vakarykščio Eucharistijos stalo. Galiausiai bažnyčios lieka be sakramentinio pavidalo, pabrėžiant Viešpaties mirtį.

Lietuvoje liturgija dar turi procesiją į Kristaus kapą (net su monstrancija), inscenizuojant Jėzaus palaidojimą. Visuotinė Bažnyčia budi prie kape gulinčio Kristaus kūno, naudodama paveikslus, tačiau be Eucharistinio ženklo. 

MMV