KRISTAUS KANČIOS LITURGIJA: Šventojo Kryžiaus pagerbimas

Kryžiaus nudengimas

Patarnautojas atneša prie altoriaus šydu pridengtą Kryžių. Jį atlydi kiti du patarnautojai su degančiomis žvakėmis. Kunigas, stovėdamas prieš altorių, paima Kryžių, nudengia jo viršūnę ir iškėlęs užgieda:

Štai Kryžiaus medis,
ant kurio kabojo pasaulio Atpirkėjas.

Ateikite, pagarbinsime jį.

Pagiedoję suklaupia ir tylomis pagarbina Kryžių, kurį kunigas stovėdamas laiko iškėlęs.

Paskui kunigas nudengia dešinįjį Kryžiaus skersinį ir, vėl iškėlęs Kryžių, užgieda: Štai Kryžiaus medis... Toliau daroma, kaip pasakyta aukščiau.

Galiausiai visiškai nudengia Kryžių ir, iškėlęs trečią kartą, užgieda: Štai Kryžiaus medis..., vėl daroma, kaip pasakyta apie pirmąjį kartą.

Kryžiaus garbinimas

Kunigai, kiti dvasininkai ir visi tikintieji procesijos tvarka eina pagarbinti Kryžiaus ir išreiškia jam pagarbą paprastu priklaupimu arba kitu tinkamu ženklu – pagal krašto paprotį, pvz. pabučiuodami Kryžių.

Tuo tarpu giedamas priegiesmis Garbiname, Viešpatie, tavo Kryžių..., priekaištai (žr. toliau) arba kiti tinkami giedojimai. Visi Kryžių pagarbinusieji sėdi.

Garbinti duodamas tik vienas Kryžius. Jei dėl žmonių gausumo negali kiekvienas prie jo prieiti, kunigas, daliai tikinčiųjų (patarnautojams ir procesijos dalyviams) pagarbinus, paima Kryžių ir, stovėdamas ties altoriaus viduriu, trumpai paragina žmones garbinti šventąjį Kryžių; po to neilgam iškelia jį aukštyn, kad tikintieji tylomis pagarbintų.

Pagarbinimą baigus, Kryžius nunešamas į savo vietą ant altoriaus ar prie jo. Žvakidės su degančiomis žvakėmis pastatomos ant altoriaus arba palei Kryžių.

Priegiesmis su psalmės posmeliu ^{Ps 66, 2}

Garbiname, Viešpatie, tavo Kryžių, *
šloviname ir aukštiname tavo šventąjį prisikėlimą: *
štai per Kryžių džiaugsmas atėjo į visą pasaulį.

Tebūna mums Dievas didžiai maloningas, *
telaimina mus, giedru veidu težvelgia.

Garbiname, Viešpatie, tavo Kryžių, *
šloviname ir aukštiname tavo šventąjį prisikėlimą: *
štai per Kryžių džiaugsmas atėjo į visą pasaulį.

Priekaištai

I

Mano tauta, ką aš tau padariau? Kuo nuliūdinau tave? Atsakyk man!
Ar už tai, kad išvedžiau tave iš Egipto žemės, – ar už tai savo Gelbėtojui paruošei kryžių?
Mano tauta, ką aš tau padariau? Kuo nuliūdinau tave? Atsakyk man!

P. –  Šventas Dieve! Šventas Galingasis! Šventas Amžinasis, pasigalėk mūsų!

Ar už tai, kad keturiasdešimt metų tau rodžiau kelią per dykumą,
maitinau tave mana ir įvedžiau į tikrai derlingą kraštą, –
už tai savo Gelbėtojui paruošei kryžių?  – P.

Ką dar aš turėjau padaryti ir nepadariau?
Juk aš tave auginau nelyginant gražų rinktinį vynmedį,
o tu taip skaudžiai man atsilyginai:
kai troškau, mane girdei actu,
ietimi savo Gelbėtojui perdūrei šoną.  – P.

II

Aš dėl tavęs ištikau bausmėmis egiptiečius ir jų pirmagimius,
o tu mane atidavei nuplakti.

P. –  Mano tauta, ką aš tau padariau? Kuo nuliūdinau tave? Atsakyk man!

Aš tave išvedžiau iš Egipto, 
paskandinęs faraoną Raudonojoje jūroje, 
o tu mane įdavei aukštiesiems kunigams.  – P.

Aš tau praskyriau jūrą, 
o tu man ietimi perdūrei šoną.  – P.

Aš debesies stulpu tau rodžiau kelią,
o tu mane atvedei į Piloto teismą.  – P.

Aš tave mana maitinau tyruose, 
o tu mane mušei per veidą ir nuplakei rykštėmis.  – P.

Aš tave girdžiau gaiviu vandeniu iš uolos, 
o tu man davei gerti tulžies ir acto.  – P.

Aš dėl tavęs sumušiau Kanaano karalius, 
o tu man daužei galvą nendre.  – P.

Aš tau įdaviau karališką skeptrą, 
o tu man uždėjai ant galvos erškėčių vainiką.  – P.

Aš tave išaukštinau didžia galybe, 
o tu mane užkorei ant kryžiaus skersinio. – P.

Himnas šv. Kryžiui

Kryžiau šventas, visų medžių tu tik vienas pažiba, *
neišželdins girios brandžios kito tokio niekada! *
Saldus medi, vinys saldžios, keliama saldi našta.

2 Jėzaus pergalę šlovingą,  * giesmę kryžiui įstabiam *
ir išganymą džiaugsmingą žemėje visiems laikams *
šitas himnas iškilmingas * skelbia nuodėmės vaikams.

3 Dar tuomet, kai rojaus dangų * nutvieskė žaibai pirmi, *
kai rūsti šalna pakando * laimės pumpurą anksti, *
gint nuo piktojo žabangų * Dievas skyrė medį šį.

4 Ir žiedų žiedais pražydo * kryžiaus medis prakilnus, – *
veltui pragaro galybės * amžiais siautėjo pas mus, – *
užmezgė vaisius gyvybės * rojaus medis įstabus.

5 Pagaliau laikų pilnybė * švinta amžių glūdumoj *
ir nauja žvaigždė, sužibus * virš Betliejaus tamsumoj, *
skelbia dievišką didybę * mažo kūdikio raudoj.

6 Verkia kūdikis tvartely, * žemėj pradeda vargus, *
vysto Motina vaikelį, * riša sąnarius gležnus, *
vykdyt savo Tėvo valios * žengia dieviškas Sūnus.

7 Bėga metai, ir subrendęs * kryžiaus sostan žengia jis, *
tik ne rankos glosto švelnios, – * kala Jėzų vinimis; *
vai, priimki, medi brangus, * naštą brangią apkabink.

8 Erškėčių spygliai susmigo, * sunkiasi lašai juodi, *
mintys sielvarto apniko, * dega žaizdos ugnimi, *
ak, kokia versmė ištryško * plauti nuodėmėms žmonių!

9 (2) Kietas medi, lenk viršūnę, * pumpurais minkštais žydėk, *
skaistų Sutvėrėjo kūną * švelniai lapais glamonėk *
ir dangaus kilniausią auką * medžio širdimi apglėbk!

10 (3) Jokioj girioj neužaugs jau * kitas medis toks kilnus, *
vertas Viešpatį priglausti * ir išgelbėt mus visus… *
Tave vieną krauju prausė * Avinėlis nuostabus.

11 (4) Tebūnie šlovė Trejybėj * Dievui amžinai vienam – *
Tėvo ir Sūnaus galybei, * ir Ramintojui šventam; *
amžiais jiems garbė teaidi * žemėj ir danguj aukštam.

Giesmė šv. Kryžiui

Kur augai tu, šventasis kryžiaus medi? * Ar supos paukščiai tavo šakose? *
Kokius vaisius žiedai tavieji vedė? * Kas pavertė tave našta baisia?..

Saldus ir šventas amžiais tu kalbėsi, * pražydęs Jėzaus dievišku krauju. *
Pavargusi širdis čia tas pavėsį, * čia pasisems kovoms jėgų naujų.

Imu ir aš su Jėzum savo kryžių, * kurį man davė Viešpaties ranka, – *
kasdien jį kantriai nešti pasiryšiu, * ant jo kasdien aukosiuos kaip auka…

O, būk pasveikintas, šventasis kryžiau, * vienintele gyvenimo viltie! *
Kentėt prie Jėzaus kojų pasiryžau, – * čia jis man ranką pervertą išties…

Visa viltis, palaima ir ramybė * iš Jėzaus kryžiaus trykšta mums visiems. *
O kryžiau, kryžiau! Tu mana stiprybė! * Ir niekas tavo turtų neišsems!

Glaudžiu tave, kai ašaros man byra, * kai širdį plėšo skausmo vanagai… *
Tavy randu paguodos srovę tyrą, * kurios ieškojau, klysdamas ilgai…