Krikšto sakramentas

Kristus pasiuntė savo mokinius: „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs“ (Mt 28, 19–20).

Šventasis Krikštas yra viso krikščioniškojo gyvenimo pamatas, vartai į gyvenimą Dvasioje ir durys į kitus sakramentus. Krikšto pavadinimas yra kilęs iš esminės jo apeigos: krikštyti (graikiškai baptizein) reiškia „panardinti“, „panerti“. Panardinimas į vandenį simbolizuoja krikštijamojo palaidojimą Kristaus mirtyje, iš kurios jis prisikelia drauge su Kristumi kaip naujas kūrinys.

Šis sakramentas dar yra vadinamas Šventosios Dvasios atgimdančiu ir atnaujinančiu nuplovimu, nes jis ženklina ir įvykdo tą gimimą iš vandens ir Dvasios, be kurio niekas „neįeis į Dievo karalystę“, kaip skelbia Kristus.

Šv. Grigalius Nazianzietis taip teigė: „Krikštas yra gražiausia ir brangiausia iš visų Dievo dovanų […]. Mes jį vadiname dovana, malone, […] patepimu, apšvietimu, negendamumo drabužiu, atgimdančia maudykle, antspaudu, pagaliau viskuo, kas tik yra vertingiausia. Dovana, nes jis suteikiamas tiems, kurie nieko neatsineša; malone, nes jį gauna ir kaltieji; krikštu, nes nuodėmė palaidojama vandenyje; patepimu, nes krikštas šventas ir karališkas (tokie yra pateptieji), apšvietimu, nes jis yra spindinti šviesa; drabužiu, nes uždengia mūsų gėdą; maudykle, nes nuplauna; antspaudu, nes jis yra mūsų apsauga ir Dievo viešpatavimo ženklas.“

Krikšto vaisiai, arba Krikšto malonė, yra labai gausūs: tai gimtosios nuodėmės (pirmųjų tėvų neklusnumas Dievui) ir visų asmeninių nuodėmių atleidimas, gimimas naujam gyvenimui, kai žmogus tampa Tėvo įvaikiu, Kristaus nariu, Šventosios Dvasios šventove. Kartu pakrikštytasis įvesdinamas į Bažnyčią, Kristaus kūną, ir tampa Kristaus kunigystės dalininku.

Krikštas įspaudžia sieloje neišdildomą dvasinę žymę, atspaudą (charakterį), kuris pašventina pakrikštytąjį. Dėl šio atspaudo Krikštas negali būti kartojamas.

Tėvų, pasiryžusių vaikus auklėti krikščioniškai, kūdikiai krikštijami pirmosiomis savaitėmis po gimimo. Su savo kunigu (kapelionu) dėl jų Krikšto tariamasi iš anksto, kad ir tėvai, ir krikštatėviai galėtų deramai jam pasirengti.

Pagal seniausią Bažnyčios paprotį, ir suaugusysis (kad paliudytų jo tikėjimą), ir kūdikis (kad drauge su tėvais išpažintų Bažnyčios tikėjimą, kuriame kūdikis yra krikštijamas) turi krikštatėvius, pasirinktus iš krikščionių. Suaugusiojo krikštatėviai turi būti įsipareigoję rūpintis, kad krikštavaikis ir vėliau būtų tikintis ir gyventų krikščioniškai. Krikštijant kūdikius krikštatėviai atstovauja dvasinei krikštijamojo šeimai ir Motinai Bažnyčiai, o paskui padeda tėvams, kad vaikas gerai pažintų tikėjimą ir pagal jį gyventų. Krikštatėviai turi įsipareigoti tinkamai atlikti savo pareigas; jie turi būti pakankamai subrendę šioms pareigoms ir turėti nors 16 metų; būti įkrikščioninti – priėmę Krikšto, Sutvirtinimo ir Eucharistijos sakramentus, patys krikščioniškai gyventi ir padėti krikštavaikiui to siekti. Krikštatėvis gali būti ir vienas – arba krikšto tėvas arba krikšto motina, arba abu. Jie turi būti katalikai ir Bažnyčios teisė jiems turi nedrausti atlikti šią pareigą. Krikščionis, bet ne katalikas, tėvų pageidavimu gali būti kartu su kataliku, tačiau tik kaip Krikšto liudytojas.

Krikšto sakramento prasmę ir malonę atskleidžia jo šventimo apeigos. Dėmesingai jose dalyvaudami galime pajusti, kokius lobius šis sakramentas ženklina ir perduoda kiekvienam žmogui. 

MMV, kAK