Palaiminimai

Šventojo Rašto liudijimu, visa, ką Dievas sukūrė ir savo Apvaizdos malone palaiko pasaulyje, yra jo palaiminama ir turi skatinti jį šlovinti. Tai ypač atsiskleidė, kai Žodis tapo kūnu ir pradėjo visos šio pasaulio tikrovės pašventinimą savo Įsikūnijimo slėpiniu.

Palaiminimai pirmiausiai ir labiausiai krypsta į Dievą, kurio didybę bei gerumą jie išaukština, bet perduodami Dievo malones jie krypsta ir į žmones, kuriuos Dievas valdo bei globoja savo Apvaizda, taip pat jie krypsta į kitus kūrinius, kurių gausa ir įvairove Dievas palaimina žmogų.

Bažnyčios įsteigtieji palaiminimai yra regimieji ženklai, kuriais ženklinamas ir vykdomas ir žmonių pašventinimas Kristuje, ir Dievo pagarbinimas, kurių kaip tikslo siekiama visais kitais Bažnyčios darbais.

Taigi Bažnyčia rūpinasi, kad palaiminimo šventimas būtų nukreiptas pirmiausia į Dievo šlovinimą ir į dvasinę Dievo tautos naudą.

Kad tai būtų aiškiau matoma, pagal seną tradiciją palaiminimo formulėmis pirmiausia siekiama pagarbinti Dievą už jo dovanas, paprašyti jo malonių ir sutramdyti pasaulyje blogio galybę. Garbindama Dievą visuose dalykuose ir pirmiausia siekdama parodyti Dievo garbę visiems žmonėms, atgimusiems arba turintiems atgimti per malonę, Bažnyčia savo palaiminimais šlovina Viešpatį už juos ir su jais ypatingomis jų gyvenimo aplinkybėmis, ir meldžia jiems Dievo malonės. Kartu Bažnyčia palaimina ir daiktus bei vietas, susijusius kaip su žmonių veikla, taip ir su liturginiu gyvenimu bei pamaldumu, tačiau visada turėdama mintyje žmones, kurie naudojasi tais daiktais ir dirba tose vietose.

„Sakramentų ir sakramentalijų liturgija padaro, kad beveik kiekvieną gerai pasirengusių tikinčiųjų gyvenimo įvykį pašventintų Dievo malonė, plaukianti iš Kristaus kančios, mirties ir prisikėlimo Velykų slėpinio, iš kurio kyla visa sakramentų ir sakramentalijų galia. Beveik kiekvieną garbingą naudojimąsi medžiaginiais dalykais galima nukreipti į žmogaus šventinimą ir Dievo garbinimą.“(SC 61)

Šitaip palaiminimų apeigos parengia žmones ypatingam sakramentų veikimui, pašventina įvairias jų gyvenimo aplinkybes. „Kad šventoji liturgija tikrai veiktų sėkmingiausiai, būtina, kad tikintieji joje dalyvautų su atitinkamu vidiniu nusiteikimu.“ Palaiminimo tarnyba susijusi su ypatingu Kristaus kunigystės vykdymu. Atsižvelgiant į kiekvieno Dievo tautos nario užimamą vietą bei pareigas, ji vykdoma tokia tvarka:

Vyskupui priklauso vadovauti labiausiai toms apeigoms, kurios susijusios su visa vyskupijos bendruomene ir atliekamos ypač iškilmingai bei gausiai susirinkus žmonėms.

Kunigams, kaip reikalauja jų tarnavimo Dievo tautai prigimtis, priklauso vadovauti ypač tiems palaiminimams, kurie susiję su jiems pavesta bendruomene.

Diakonams, kurie padeda vyskupui ir jo kunigijai, priklauso vadovauti šventimui kaip Žodžio, altoriaus ir meilės tarnams. Tačiau kai yra kunigas, vadovauja jis, o diakonas pagelbsti liturgijos tarnyboje, vykdydamas savo užduotis.

Akolitai ir lektoriai, dėl gautųjų skyrimų turintys savitą tarnybą Bažnyčioje, turi pirmenybę prieš kitus pasauliečius teikti kai kuriuos palaiminimus vietos ordinaro sprendimu.

Kiti pasauliečiai, vyrai ir moterys, dėl visuotinės kunigystės, kuria buvo apdovanoti per savo Krikštą ir Sutvirtinimą, gali švęsti kai kuriuos palaiminimus jiems numatytomis apeigomis ir formulėmis, kaip nurodyta kiekvienose apeigose. Jie tai daro arba dėl savų pareigų (pvz., kaip tėvai savo vaikams), arba vykdydami ypatingą tarnybą, arba atlikdami tam tikras atskiras užduotis, pvz., kaip vienuoliai ar katechetai daugelyje kraštų, jei vietos ordinaro sprendimu jų pastoracinis išprusimas ir išmintingumas pripažįstamas pakankamas patikėtoms pareigoms atlikti.

Tačiau jei yra kunigas arba diakonas, pareiga vadovauti paliekama jam.

Naudojami gestai

Regimaisiais ženklais, kurie dažnai lydi maldas, siekiama priminti Viešpaties veiksmus, parodant būtiną ryšį su pagrindiniais Bažnyčios sakramentais, todėl jie ugdo dalyvaujančiųjų tikėjimą bei skatina juos dėmesingai dalyvauti apeigose. Dažniausiai naudojami šie gestai: rankų išskėtimas, pakėlimas, sudėjimas arba uždėjimas, kryžiaus ženklas, pašlakstymas švęstu vandeniu ir pasmilkymas.

Išskėstos, ištiestos arba sudėtos rankos pirmiausia išreiškia maldą. Ypatinga vieta skiriama rankų uždėjimui, kurį Kristus paliko savo mokiniams, sakydamas: „Jie dės rankas ant ligonių, ir tie pasveiks“ (Mk 16, 18). Pagal seną Bažnyčios tradiciją dažnai naudojamas ir kryžiaus ženklas. Kai kuriose palaiminimo apeigose pašlakstoma švęstu vandeniu, raginant tikinčiuosius atminti Velykų slėpinį ir atnaujinti Krikšto tikėjimą. Kai kada per palaiminimo apeigas pasmilkoma. Smilkalai yra pagarbos ir pagerbimo ženklas, kartais apgaubiantis Bažnyčios maldą. Vien paprastu kryžiaus ženklu neleidžiama palaiminti daiktų ir vietų (nepalydint jo Dievo žodžiu ar malda), siekiant išvengti prietaringumo pavojaus.

Pavyzdinė palaiminimų struktūra

Palaiminimo šventime kviečiami dalyvauti visi tikintieji sąmoningai, aktyviai ir bendruomeniškai. Palaiminimo šventimą sudaro dvi pagrindinės dalys: Dievo Žodžio skelbimas ir Dievo gerumo šlovinimas bei jo pagalbos prašymas. Paprastai šventime būna keletas trumpų pradžios ir pabaigos apeigų.

Pirmoje dalyje siekiama padaryti palaiminimą tikrai šventu ženklu, kuris savo prasmės ir veiksmingumo semiasi iš Dievo Žodžio skelbimo. Tad šios pirmos dalies centras yra Dievo Žodžio skelbimas; naudinga įterpti psalmę, giesmę arba šventą tylą, ypač jei skaitinių yra keletas.

Antroje dalyje siekiama apeigomis bei maldomis šlovinti Dievą ir per Kristų Šventojoje Dvasioje maldaujama jo pagalbos. Svarbiausia yra palaiminimo maldos formulė, kitaip tariant, Bažnyčios malda, dažnai palydima būdingo gesto.

Siekiant labiau paskatinti maldai, galima įterpti bendruomeninę maldą, paprastai kalbamą prieš palaiminimo maldą, o kartais – po jos. 

MMV, plg. PA 2019