Santuokos sakramentas

Vyro ir moters santuokinė sutartis, kuria jie sukuria bendrą gyvenimą, kyla iš dieviškojo kūrimo pradžios. Tikintiems Kristų ši sutartis tampa sakramentu. Santuoka sudaroma sutuoktinių sutartimi – abipusiu ir neatšaukiamu pasižadėjimu, kuriuo sutuoktiniai laisvai atsiduoda vienas kitam. Visiškos sutuoktinių ištikimybės ir nesuardomo ryšio reikalauja vyro ir žmonos sąjunga, kaip ir vaikų gerovė. Savo prigimtimi santuoka ir sutuoktinių meilė skirtos gimdyti ir auklėti vaikus, kurie yra tarsi ją atbaigiantis vainikas, nes vaikai – iš tikrųjų kilniausia santuokos dovana tėvams. Gyvendami Kūrėjo sukurtą ir palaimintą intymų gyvenimą ir bendraudami meilėje, sutuoktiniai tampa „jau nebe du, o vienas kūnas“.

Kristus, visa atkurdamas ir atnaujindamas, iškėlė Santuoką iki Sakramento orumo, kad neišardoma sutuoktinių sutartis dar labiau išryškintų Kristaus meilę ir taptų jo vienybės su Bažnyčia paveikslu. Per Krikštą – tikėjimo Sakramentą – vyras ir moteris amžinai įsijungia į Kristaus ir Bažnyčios sąjungą. Santuokinis bendrumas naudojasi Kristaus meile ir apdovanojamas Jo Aukos vaisiais. Santuokos sakramentu krikščionys išreiškia vienybės bei vaisingos Kristaus ir Bažnyčios meilės paslaptį ir toje paslaptyje dalyvauja. Todėl galiojanti pakrikštytųjų santuoka visada yra sakramentas.

Gyvendami santuokinį gyvenimą, susilaukdami vaikų ir juos auklėdami, sutuoktiniai padeda vienas kitam siekti šventumo. Kaip Kristus mylėjo Bažnyčią ir atidavė už ją save, taip ir krikščionys sutuoktiniai, gaivinami Šventosios Dvasios, stiprina ir brandina savo santuoką abipusiu atsidavimu ir tvirta meile, sėkmėje ir negandose jungdami, kas dieviška ir kas žmogiška, būdami vienas kitam ištikimi kūnu ir dvasia.

Viso šeimos gyvenimo pagrindas santuokinė meilė yra krikščionių bendradarbiavimas su Kūrėju ir Išgelbėtoju, kuris per juos plečia ir turtina savo šeimyną. Sutuoktiniai šlovina savo Kūrėją ir jungdamiesi su Kristumi siekia tobulumo, atsakingai naudodamiesi jiems dovanota kūrybos galia. Gyvendami vienybėje bei ją visur liudydami, sutuoktiniai kūrybingai išreiškia Kristaus ir Bažnyčios vienybės paslaptį.

Štai koks dviejų vienos vilties, vienos drausmės ir tos pačios priklausomybės tikinčiųjų ryšys! Abu lygiateisiai, abu vienas kitam atsidavę, be jokių sielos ir kūno paslapčių. Tai iš tikrųjų du viename kūne, o kur vienas kūnas, ten ir dvasia viena.

Kristaus ir Bažnyčios meilę bei vienybę geriausiai išreiškia Eucharistijos Sakramentas. Tad Santuokos sakramentą labai dera švęsti Mišių metu.

Apsisprendimas priimti Santuokos sakramentą yra labai atsakingas uždavinys. Tad Lietuvos Vyskupų Konferencija yra nustačiusi trijų mėnesių pasirengimo Santuokai laikotarpį, idant būtų ištirtas laisvas apsisprendimas bei tvirta valia, įsigilinta į Santuokos bei šeimos gyvenimą, artimiau susipažinta su Bažnyčios mokymu.

Nusprendusieji tuoktis turėtų kreiptis į savo kunigą (kapelioną) likus penkiems mėnesiams iki numatomos santuokos dienos. 

plg. MMV, kAK