Atgailos ir sutaikinimo sakramentas

Per Krikštą tapęs nauju žmogumi, krikščionis turi gyventi naują gyvenimą. Deja, šį gyvenimą mes nešiojame „moliniuose induose“ (2 Kor 4,7), kol kas tebesame atviri kentėjimams, ligai, mirčiai. Naujasis Dievo vaikų gyvenimas dėl nuodėmės gali nusilpti ar net būti prarastas.

Atsivertimas yra Evangelijos esmė. Jėzus pradėjo savo mokymą žodžiais: „Atėjo įvykdymo metas, Dievo karalystė čia pat. Atsiverskite ir tikėkite Evangelija“ (Mk 1, 15). Evangelija mums skelbia džiugią naujieną apie Dievo draugystę su žmogumi. Ši bičiulystė turi besąlyginę nuostatą atleisti ir pasigailėti. Jėzuje Kristuje atsispindi Dievo meilė kiekvienam žmogui, netgi nusidėjusiam. Jis yra viso gailestingumo, atleidimo ir susitaikinimo versmė. 

Atsiliepdami į Dievo gailestingumą, pakrikštytieji turėtų gyventi kaip tie, kuriems atleista ir kurie patys atleidžia. Per Kristų patirtas gailestingumas įvairiais būdais pasireiškia kasdieniame gyvenime: atleidžiant vieni kitiems; nugalint savanaudiškumą; dalijantis viskuo vieniems su kitais; siekiant teisingumo ir taikos tarp žmonių.

Atgaila ir Sutaikinimu vadinamas Bažnyčios sakramentas, kuriuo atsiliepiame į Viešpaties kvietimą: „Atsiverskite ir tikėkite Evangelija.“ Atsiversti – tai atsigręžti į mūsų Tėvą Dievą, į mūsų brolius ir seseris, to paties Tėvo vaikus, ir į save – kaip Tėvo sūnų ar dukterį. Atsiversti – tai pradėti vėl iš naujo eiti Evangelijos keliu, kurį prisiėmėme Krikšto dieną, kai tapome krikščionimis, Evangelijos liudytojais.

Atgailos ir Sutaikinimo sakramentas yra mūsų atsivertimo, susitaikymo ir bendrystės šventė. Dievas, Gailestingumo Tėvas, Bažnyčia – brolių ir seserų bendruomenė – priima ir vėl priglaudžia savo mylimą žmogų, kai jis sugrįžta, gailisi dėl savo praeities ir vėl iš naujo ryžtasi gyventi pagal Evangeliją.

Atgailos ir Sutaikinimo sakramentas – tai ne tiek nuodėmių ir jų skaičiaus išvardijimas, kiek prisipažinimas Dievui, Bažnyčiai ir sau pačiam, kad neteisingai gyvenau, atsisakiau gėrio, buvau savanaudiškas.

Nuodėmė pasirodo įvairiausiais pavidalais, kai pajungiame kitą savo užmačioms arba vengiame sutikti jį su meile. Nuodėmė žaloja ir asmens, ir visuomenės gyvenimą. Meilė – jos priešingybė – yra gyvenimas pagal Dievo įsakymus; ji mus pripildo troškimo būti vienybėje su kuriančiu, palaikančiu, atperkančiu Dievu, mūsų Tėvu.

Atgailos ir Sutaikinimo sakramentu Dievas gailestingai atleidžia Jam padarytus įžeidimus; drauge krikščionis yra sutaikomas su Bažnyčia, kurią sužeidė savo nuodėmėmis ir kuri savo meile, pavyzdžiu ir malda padeda jam atsiversti.

Šis sakramentas vadinamas atsivertimo sakramentu, nes sakramentiniu būdu įvykdo Jėzaus raginimą atsiversti, atveria kelią sugrįžti į Tėvo, nuo kurio buvo nutolta per nuodėmę, namus.

Jis vadinamas Atgailos sakramentu, nes nusidėjusiam krikščioniui nurodo asmeninį ir Bažnyčios kelią atsiversti, gailėtis, atsilyginti.

Jis vadinamas Išpažinties sakramentu, nes esminis jo elementas yra prisipažinimas – nuodėmių išpažinimas kunigui; giliąja prasme, šis sakramentas taip pat yra Dievo šventumo ir Jo gailestingumo nusidėjėliui „išpažinimas“, pripažinimas ir pašlovinimas.

Jis vadinamas stleidimo sakramentu, nes kunigo sakramentiniu nuodėmių atleidimu Dievas atgailaujančiajam suteikia „atleidimą ir ramybę“.

Jis vadinamas Sutaikinimo sakramentu, nes nusidėjėliui dovanoja sutaikinančią Dievo meilę. Kas gyvena gailestinga Dievo meile, tas yra pasirengęs atsiliepti į Viešpaties raginimą „Eik pirmiau susitaikinti su broliu“ (Mt 5, 24).

MMV, p.153, kAK