Eucharistijos kultas ne Mišiose

Švenčiausiąjį Sakramentą visi tikintieji, kaip Katalikų Bažnyčioje visuomet buvo įprasta, garbina cultu latriae, teikiamu vien tikrajam Dievui. Jis taip pat ne mažiau garbintinas ir dėl to, kad Viešpats Kristus jį įsteigė, idant būtų priimtas kaip valgis.

Pirmasis ir svarbiausias Eucharistijos laikymo po Mišių tikslas, – kad būtų galima teikti Viatiką; antraeiliai tikslai, – kad būtų galima priimti Komuniją ir garbinti mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, esantį Sakramente. Šventuosius pavidalus laikant ligoniams, atsirado paprotys garbinti bažnyčiose saugomą Dangaus Maistą. Šis garbinimas teisingai ir su pagrindu puoselėtinas, nes tikėjimas realiu Viešpaties buvimu altoriuje natūraliai išsiveržia išoriniu ir viešu to tikėjimo išpažinimu.

Mišių šventime palaipsniui išaiškėja būdai, kuriais Kristus yra savo Bažnyčioje. Pirmiausia jis – tarp jo vardu susirinkusių tikinčiųjų. Paskui – savo žodyje, kai bažnyčioje skaitomas ir aiškinamas Šventasis Raštas; taip pat kunigo asmenyje. Pagaliau – ir ypač – jis yra eucharistiniuose pavidaluose.

Eucharistiniame Sakramente vieninteliu ir ypatingu būdu tikrai ir nuolat yra visas ir tikras Kristus – Dievas ir Žmogus. Šis realus Kristaus buvimas eucharistiniuose pavidaluose vadinamas realiu ne dėl skirtingumo, lyg kiti buvimo būdai būtų nerealūs, bet dėl pranašumo.

Bažnyčios ir koplyčios, kuriose pagal nuostatus laikoma Švenčiausioji Eucharistija, turi būti atidarytos bent keletą valandų, kad tikintieji patogiai galėtų pasimelsti priešais Švenčiausiąjį Sakramentą.

Švenčiausiojo laikymo vieta turi būti pati garbingiausia. Kad būtų tinkama ir privačiai adoracijai, o tikintieji galėtų lengvai bei vaisingai garbinti Sakramente esantį Viešpatį, tinkamiausia yra koplyčia, atskirta nuo didžiosios navos, ypač tose bažnyčiose, kur dažniau vyksta apeigos arba kuriose gausu turistų, apžiūrinčių meno bei istorijos lobius.
Švenčiausioji Eucharistija laikoma tabernakulyje (iš lot. „palapinė“). Jos buvimas žymimas užuolaidėle ar, sekant senu papročiu, Viešpačiui teikiamos pagarbos ženklan, arti tabernakulio nuolat dega aliejinis ar vaškinis žibintas.

Komunijos priėmimo sąlygos

Eucharistija tęsia ir atnaujina Kristaus velykinę paslaptį. Ji yra nuodėmių atleidimo ir visokios malonės Šaltinis. Kas nori priimti Viešpaties Kūną ir gauti velykinio sakramento vaisius, privalo artintis su tyra sąžine ir tinkamu dvasios nusiteikimu. Dėl to Bažnyčia įsako, kad nė vienas sunkiai nusidėjęs, nors ir gailėtųsi, be sakramentinės išpažinties tenesiartina prie Eucharistijos. Jei yra būtinas reikalas ir nėra kam išklausyti išpažinties, pirm tesužadina tobulą gailestį ir tepasiryžta artimiausiu laiku išpažinti visas sunkias (mirtinas) nuodėmes, kurių negalėjo išpažinti.
Kasdien ar dažnai priimantieji Komuniją pagal aplinkybes reguliariai turi pasinaudoti Atgailos ir Sutaikinimo sakramentu.

Tikintieji į Eucharistiją žiūri kaip į vaistą, kuris atleidžia kasdienes nuodėmes ir apsaugo nuo mirtinųjų. Prieš priimdami Komuniją tikintieji bent vieną valandą nevalgo ir negeria. Vandenį [ir vaistus] galima gerti bet kada.
Eucharistinis pasninkas arba susilaikymas nuo bet kokio maisto bei alkoholinių gėrimų sutrumpinamas iki 15 minučių:

✦ vaikščiojantiems ligoniams ligoninėse ar namuose;
✦ seneliams namuose ar prieglaudose;
✦ nors ir vaikščiojantiems, bet sergantiems ar nusenusiems kunigams – ir Mišioms, ir Komunijai;
✦ ligonių ar senelių slaugytojams ir jų artimiesiems, norintiems drauge priimti Komuniją, jei negalėtų vienos valandos pasninkauti.

Patartina kiekvienam priėmusiajam Komuniją nors kiek pasimelsti ir nuoširdžiai padėkoti Dievui, kaip tai daroma Mišiose.

Eucharistijos garbinimas

Nors eucharistinė Auka yra viso krikščioniškojo gyvenimo versmė ir viršūnė, yra skatintinas kaip privatus, taip ir viešas pamaldumas Švenčiausiajam Sakramentui ne Mišių metu. Tikintieji, garbindami Kristų Švenčiausiame Sakramente, atmena, kad toks Kristaus buvimas yra iš Šventųjų Mišių ir kreipia į sakramentinę ir dvasinę komuniją.

Buvodami prie Kristaus tikintieji semiasi jo gerumo, jam išpasakoja savo ir saviškių rūpesčius, meldžia pasauliui taikos ir išganymo. Su Kristumi ir Šventąja Dvasia jie Dievui aukoja visą savo gyvenimą. Šis nuostabus bendravimas ugdo tikėjimą, viltį ir meilę, puoselėja maldingus nusiteikimus ir skatina į dažną dalyvavimą Viešpaties Aukoje, kad priimtume dangaus Tėvo duotą Duoną. Melsdamiesi prie Švenčiausiojo Sakramento, tikintieji prisimena, kad tebėra gyvas su Kristumi ryšys, prasidėjęs per Šventąją Komuniją. Jie atnaujina ir pratęsia sutartį, raginančią laikytis Kristaus, su kuriuo eucharistinėje puotoje jungėsi tikėjimu ir sakramentu. Jie stengiasi per visą savo gyvenimą naudotis dangaus maisto teikiama stiprybe, kad dalyvautų Kristaus mirtyje ir prisikėlimo garbėje. Kiekvienas tegu stengiasi daryti geruosius darbus ir patikti Dievui. Tegu ryžtasi savo aplinkoje skleisti krikščionišką dvasią ir bendraudami tarpusavyje visiems būti Kristaus liudytojai.

MMV, kAK