Kūno paslaptį šlovingą / Pange, lingua, gloriosi
Himnas, kaip adoracija, kuriame apmąstoma Paskutinė Vakarienė, giedamas Didžiojo Ketvirtadienio procesijoje į Garbinimo altorių ir Švč. Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmėje per Valandų liturgijos I Vakarinę. Kiekvienas eucharistinis palaiminimas paprastai pradedamas dviem paskutiniaisiais šio himno posmais.
KŪNO PASLAPTĮ ŠLOVINGĄ,
taurę Kraujo prakilnaus
skelbia himnas iškilmingas,
skirtas aukai iš dangaus –
tam, kurio mirtis siaubinga
žemės nuodėmes nuplaus.
Tėvo siųstas mums, atėjęs
iš Mergelės nekaltos,
išganingą žodį sėjo
žemės klystančios keliuos,
tik kelionė jo artėjo
prie slaptingos pabaigos.
Paskutinę vakarienę
su bičiuliais artimais
pagal nuostatą kiekvieną
atšvenčia ištikimai
ir po to save kaip duoną
teikia mokiniams jisai.
Žodis, tapęs kūnu, ima
sieloms būt maistu nauju.
Kinta duona, kinta vynas –
virsta Kūnu ir Krauju.
Ir vargingas pažinimas
taps tikėjimu gaiviu.
Prieš taip didį Sakramentą
pulkim, galvas lenkdami,
nes jau seną Testamentą
maino įstatai nauji;
tikim paslaptį tą šventą,
Kristaus žodį gerbdami.
Dievui Tėvui Sutvėrėjui
teskamba džiugi giesmė,
Dievui Sūnui Atpirkėjui
iš visos širdies garbė
ir dangaus šviesos Nešėjai –
Dvasiai amžina šlovė! Amen.
PANGE, LINGUA, GLORIÓSI
Córporis mystérium,
Sanguinísque pretiósi,
Quem in mundi prétium
Fructus ventris generósi
Rex effúdit géntium.
Nobis datus, nobis natus
Ex intácta Vírgine,
Et in mundo conversátus,
Sparso verbi sémine,
Sui moras incolátus
Miro clausit órdine.
In suprémæ nocte coenæ
Recúmbens cum frátribus
Observáta lege plene
Cibis in legálibus,
Cibum turbæ duodénæ
Se dat suis mánibus.
Verbum caro, panem verum
Verbo carnem éfficit:
Fitque sanguis Christi merum,
Et si sensus déficit,
Ad firmándum cor sincérum
Sola fides súfficit.
Tantum ergo sacraméntum
Venerémur cérnui:
Et antíquum documéntum
Novo cedat rítui:
Præstet fides suppleméntum
Sénsuum deféctui.
Genitóri, Genitóque
Laus et jubilátio,
Salus, honor, virtus quoque
Sit et benedíctio:
Procedénti ab utróque
Compar sit laudátio. Amen.
MMV
Apie
Sukurtas Valencio Fortunato (530–607), vėliau peržiūrėtas šv. Tomo Akviniečio, popiežiui Urbonui IV pavedus, Orviete (Italijoje) 1264 m. įsteigus Viešpaties Kūno iškilmę. Himnas, kaip adoracija, kuriame apmąstoma Paskutinė Vakarienė, giedamas Didžiojo Ketvirtadienio procesijoje į Garbinimo altorių. Kiekvienas eucharistinis palaiminimas paprastai pradedamas dviem paskutiniaisiais šio himno posmais.
MMV, kAK