PUOŠKIS IŠKILMEI, ŠVENTOVE, * pasitik Karalių Kristų! * Atiduok Jam vertą šlovę, kad nauja šviesa nušvistų * ne tik skliautai šie aptemę, bet visa užtvintų žemė.
2 Lyg aušra skaisti Mergelė * neša Sūnų tarsi saulę * paaukoti Visagaliui * už neklusnųjį pasaulį. * Viešpatie, priimki auką! * Žmonės, džiūgaukit sulaukę!
3 Atpirkimo pasiilgus, * laukė žmonija Mesijo, * troško Jo per amžius ilgus, * žaizdos sielose negijo... * Išsipildė jos troškimas — * Atpirkėjas jau užgimęs!
4 Štai senelis Simeonas * Kūdikėlį atpažįsta, * Dievo garbei už malones * giesme džiugesio pragysta, *ašarą nubraukia graudžią, * prie širdies Vaikelį glaudžia.
5 „Viešpatie, galiu jau mirti, * nes štai gavo mano akys * praregėti ir patirti, * ką seniai buvai man sakęs: * kad prieš mirtį dar paguosi, * pamatyt Mesiją duosi".
6 Atsigręžęs į Mariją, * Simeonas pranašavo: * „Motin, skausmo kalaviją, * perveriantį širdį tavo, * jau regiu, nes pastatytas * daug kam pult ir keltis šitas.
7 Daugelis, Jo nepažinę, * Jam paruoš kartybių taurę; * tau smigs durklai į krūtinę, * kai regėsi kančią žiaurią. * Tu su Juo kartu kentėsi * ir paklydusių gailėsi.“
8 Glaudžia veidu ašarotu * Motina nekaltą auką, * lyg apginti ją galvotų * nuo kančių, kurios jos laukia. * Taip pirmasis kalavijas * širdį perveria Marijos.
9 Vesk pas Kristų mus, Marija, * lai šviesa mus Jo užlieja, * mūsų sielų žaizdos gyja, mūsų sąžinės skaidrėja. * Leisk Juo sekti, Jį pažinti, * tau širdies nebegraudinti.
10 Teateina pažadėta * Jo taika, pasaulis naujas! * Veltui tenebus išlieta * tavo ašaros, Jo kraujas. * Lai su Kristum susijungę * sielos atpirktos pradžiunga.