Maldos Šventajai Dvasiai

„Dievo minčių nežino niekas, tik Dievo Dvasia“ (1 Kor 2, 11). Dvasia, kuri apreiškia Dievą, leidžia mums pažinti Kristų – gyvąjį Jo Žodį, bet nieko nesako apie save. „Kalbėjusi per pranašus“, Ji mums leidžia išgirsti Tėvo Žodį. Bet Jos mes negirdime. Mes Ją pažįstame iš to, kad Ji mums apreiškia Žodį ir nuteikia priimti Jį tikėjimu. Tiesos Dvasia, kuri mums atskleidžia Kristų, „nekalbės iš savęs“. Toks tikrai dieviškas santūrumas paaiškina, kodėl „pasaulis [Jos] neįstengia priimti, nes jos nemato ir nepažįsta“, tuo tarpu tie, kurie tiki į Kristų, Ją pažįsta, nes Ji yra pas juos (Jn 14, 17).

Bažnyčia, kaip apaštalų tikėjimu gyvenanti ir jį perduodanti bendruomenė, yra Šventosios Dvasios pažinimo vieta; Ją pažįstame:

◆ Jos įkvėptuose Raštuose;

◆ Tradicijoje, kurios nesenstantys liudytojai tebėra Bažnyčios tėvai;

◆ Bažnyčios Magisteriume, kuriam Ji talkina;

◆ sakramentų liturgijoje, kai per jos žodžius ir simbolius Šventoji Dvasia mus suvienija su Kristumi;

◆ maldoje, kurioje Ji mus užtaria;

◆ Bažnyčią ugdančiose charizmose ir tarnystėse;

◆ apaštalavimo ir misijų gyvenime;

◆ šventuosiuose, kuriais Dvasia apreiškia savo šventumą ir tęsia išganymo darbą. (KBK 687–688.)

MMV, kAK