VELYKNAKTIS

Velykos – ne paprasta šventė, bet švenčių šventė, iškilmių iškilmė, kaip Eucharistija yra sakramentų sakramentas. Tai mūsų Viešpaties prisikėlimo iš numirusių iškilmė. Svarbiausia Velykų ir visų metų liturgija – Velykų nakties budėjimas. Ši naktis pagal labai seną tradiciją pašvęsta Viešpačiui. Todėl tikintieji, Evangelijos pamokyti, su žiburiais rankose yra panašūs į žmones, laukiančius grįžtančio Šeimininko, kad parvykęs Jis rastų juos budinčius ir susodintų prie stalo. Šios nakties budėjimas turi keturias – Žiburių, Žodžio, Krikšto ir Eucharistijos – liturgijas. Velykų vigilija prasideda saulei nusileidus ir baigiasi saulei nepatekėjus.

Per Šviesos, arba Žiburių, liturgiją bažnyčios prieigose uždegama ir laiminama ugnis, nuo kurios uždegama Velykų žvakė, o jos šviesa perduodama žmonių žvakelėms. Laimindamas Velykų žvakę, celebrantas įbeda penkis kryžiaus formos smilkalų grūdus, simbolizuojančius pumpurus kraunančias (taigi vaisingas) penkias Jėzaus žaizdas. Žvakių procesija įžengia į bažnyčią, Velykų žvakė simbolizuoja prisikėlusį Kristų, Pasaulio šviesą.

Liturgija pradedama saulei nusileidus, taigi, prasidėjus naujai dienai – sekmadieniui. Nuo liturgijos pradžios šventovė skendi tamsoje, tai žmonijos, apsuptos egoizmo, mirties ir nuodėmės tamsos, ženklas. Prisikėlęs Kristus, pasaulio Šviesa, išsklaido tamsybes ir užlieja savo šviesa visus, kurie žvelgia į jį su gyvu tikėjimu. Šviesa nugali tamsą, gėris – blogį. Sunku įsivaizduoti, kaip senovės laikais nerimauta kiekvieną vakarą, saulei nusileidus ir užleidus vietą nakties pavojams. Tačiau (tradiciškai) titnagu įskelta kibirkštimi įžiebus žiburį, gyvenimas atgimdavo. Žydai turėjo paprotį uždegdami žibintą kalbėti palaiminimo maldą. Šį paprotį perėmė ir krikščionys. Ši šviesos apeiga (lucernaria) kasdien būdavo atliekama per Vakarinę. Panašia apeiga prasideda Velyknaktis, tačiau čia ji įgauna vis dėlto neprilygstamą matmenį ir reikšmę. Šventoriuje užkuriamas laužas ir nuo jo įžiebiama puošni ir didelė žvakė. Jos liepsna tampa prisikėlusio Kristaus simboliu. Diakonas, iškėlęs šią Velykų žvakę, procesijos priešakyje žengia vidun į tamsoje tebeskendinčią bažnyčią, tris kartus giedodamas „Kristus mums šviečia“, o tikintieji nuo jo laikomos žvakės prisidega savąsias. Tai naujo gyvenimo, gaunamo iš prisikėlusio Kristaus, ženklas. Ambonoje diakonas aukoja Velykų žvakę malda, iškilmingai skelbiančia Velykų šventę. Tai Exultet – „Tedžiūgauja“, Biblijos atgarsių kupina poetinė kompozicija; jos autoriumi laikomas šv. Ambraziejus, IV amžiaus Bažnyčios tėvas. Ypač pažymėtinas šio kūrinio pagrindinis sakinys: „Tikrai laiminga ta kaltė, kuri susilaukė tokio didžio Atpirkėjo!“

Žodžio liturgija. Velyknakty skaitomi septyni skaitiniai iš Senojo Testamento, kuriuose užuominomis kalbama apie Krikštą ir naująjį pakrikštytųjų gyvenimą. Ypač svarbus tekstas, kuriame pasakojama apie iš Egipto vergovės bėgančių hebrajų perėjimą per Raudonąją jūrą. Krikščioniškoji tradicija labai anksti jame įžvelgė krikšto įvaizdį. Perskaičius Senojo Testamento tekstus, giedamas Naujojo Testamento himnas – Gloria in excelsis Deo – „Garbė Dievui aukštybėse“. Nuo Didžiojo ketvirtadienio vakaro tylėję bažnyčios varpai vėl suskamba, džiaugsmo ir triumfo gaida pritardami šiam angelų himnui. Tada skaitomas Laiškas romiečiams (6, 3): „Mes visi, pakrikštytieji Kristuje Jėzuje, esame pakrikštyti jo mirtyje. Taigi krikštu mes esame kartu su juo palaidoti mirtyje, kad kaip Jėzus buvo prikeltas iš numirusių Tėvo šlovingąja galia, taip ir mes pradėtume gyventi atnaujintą gyvenimą.“ Šis tekstas atskleidžia giliausią Velyknakčio prasmę: sakramentais perkeičiamas mūsų žemiškasis gyvenimas, nuo šiol jį valdo Kristaus artumas ir galia. Visi susirinkusieji atsiliepia į skaitinį, giedodami „Aleliuja“. Šis džiaugsmo šūksnis buvo nevartojamas visą Gavėnią. Dabar jis vėl suskamba Kristaus prisikėlimo garbei, ir bus giedamas visose pamaldose iki kitos Gavėnios. Galiausiai diakonas skelbia Evangeliją apie Kristaus prisikėlimą.

Krikšto liturgija. Prieš pagimdydama Kristui naujų jo mistinio Kūno narių, Bažnyčia litanijoje prašo savo brolių ir seserų Šventųjų užtarimo; paskui palaiminamas krikštyklos vanduo. Tada krikštijami katechumenai, aprengiami naujais baltais drabužiais, gauna žvakę, jiems suteikiamas Sutvirtinimo sakramentas. Tada visi užsidega savo žvakes, kad atnaujintų savo Krikšto pažadus, kuriuos girdėjo padarant neofitus (tik ką pakrikštytuosius). Šis aktas – esminis Velykų vigilijos elementas, atliekamas net tada, kai nėra krikštijamųjų. Krikšto pažadų atnaujinimas suteikia puikią progą viešai patvirtinti ištikimybę Credo (Tikėjimo išpažinimo) slėpiniams.

Eucharistijos liturgija. Velyknakčio kulminacija – Eucharistija. Atnašų procesijoje dalyvauja ir neofitai. Kartu su visais krikščionimis jie pirmą kartą priims Eucharistiją, prisikėlusio Kristaus Kūną ir Kraują, taip tapdami panašiais į Jį ir įsipareigodami nešti Prisikėlimo šviesą į pasaulį. Krikščionių tikėjimas ir viltis gimsta Velykų slėpinyje, nes Jėzaus mirtis ir Prisikėlimas suteikia mums gilesnį įvykių supratimą ir leidžia pamatyti Dievo meilę bei perkeičiančią jo jėgą ir ten, kur kiti randa tik neviltį ir nusiminimą.

Nušviesti Prisikėlusiojo šviesos, parnešime ją į savo namus, į šeimas ir pasidalysime džiaugsmu ir viltimi, kad su Jėzumi įmanoma nugalėti egoizmą, smurtą, mirtį, kad kiekvieno žmogaus kentėjime yra gyvybės ir pilnatvės viltis, kad mirtyje paslėpta pergalė, kuri kaip kviečio grūdas, krentantis į žemę, ir miršta, kad atneštų gausų derlių.

MMV