VELYKNAKTIS: Šviesos, arba Žiburių liturgija

Ugnies ir Velykų žvakės šventinimas

...

Procesija

Diakonas arba, jam nesant, pats kunigas paima Velykų žvakę ir, ją iškėlęs, užgieda:

Kristus mums šviečia.

Visi atsako: Dėkojame Dievui!

Prie bažnyčios durų ar viduryje (jei ugnis buvo šventinama prieangyje), diakonas vėl užgieda:

Kristus mums šviečia.

Visi atsako: Dėkojame Dievui!

Patarnautojai ir dalyviai vieni per kitus nuo Velykų žvakės užsidega savo žvakes ir eina toliau.

Atėjęs prie altoriaus, diakonas atsistoja veidu į žmones ir užgieda trečią kartą:

Kristus mums šviečia.

Visi atsako: Dėkojame Dievui!

Velykinis šlovinimas 

Atėjęs prie altoriaus, kunigas nueina prie savo kėdės. Diakonas įstato Velykų žvakę į žvakidę, paruoštą presbiterijos viduryje arba palei sakyklą; įberia į smilkytuvą smilkalų ir pasilenkęs prieš kunigą pusbalsiu prašo palaiminimo, tada, pasmilkęs knygą ir žvakę, gieda ambonoje velykinį šlovinimą. Visi stovi ir laiko rankose užžiebtas žvakes.

Jei velykinį šlovinimą gieda ne kunigas ar diakonas, jis neprašo palaiminimo ir praleidžia nuo Todėl jūs, brangūs broliai ir seserys, ... iki Tikrai verta ir teisinga visa širdimi ...

Velykinis šlovinimas (ilgoji forma, trumpoji forma – praleidžiamas tekstas skliaustuose [...])

Tedžiūgauja dangaus angelų minios!
Tebūna džiaugsmingai švenčiamos dieviškos paslaptys,
ir tesveikina Kristaus pergalę skardūs trimitai!

Tesilinksmina nušvitusi žemė ir,
amžių Valdovo spindesio nušviesta, tepajunta,
kad pasaulyje tamsa jau išsisklaidė.

Tesidžiaugia Motina Bažnyčia,
tokios šviesos žiburiais pasipuošusi,
o nuo galingos tikinčiųjų giesmės skliautai šie tevirpa.

[ Todėl jūs, brangūs broliai ir seserys,
regėdami šią nuostabiai švytinčią palaimingą šviesą,
kartu su manimi maldaukite visagalį Dievą gailestingumo.
Ne dėl mano nuopelnų,
o vien savo malone priėmęs mane į altoriaus tarnų skaičių,
dabar savo šviesa teapšviečia,
kad aš tinkamai skelbčiau šios žvakės šlovę. ]

Viešpats su jumis.
Visi: Ir su tavimi.

Aukštyn širdis!
Visi: Keliame į Viešpatį.

Dėkokime Viešpačiui Dievui.
Visi: Verta ir teisinga.

Tikrai verta ir teisinga
visa širdimi, visa siela ir kilniausiais žodžiais
šlovinti neregimąjį visagalį Dievą Tėvą
ir jo vienatinį Sūnų, mūsų Viešpatį Jėzų Kristų,
kuris amžinajam Tėvui sumokėjo už mus Adomo skolą
ir iš meilės pralietu krauju
panaikino bausmę už senąją nuodėmę.

Štai dabar Velykų šventės,
kada aukojamas tikrasis Avinėlis
ir jo kraujas nuo amžinosios mirties gelbi tikinčiuosius.

Štai toji naktis,
kurioje kadaise mūsų tikėjimo protėviams –
Izraelio vaikams, išvestiems iš Egipto,
Tu leidai sausomis kojomis pereiti Raudonąją jūrą.

Štai ta naktis,
kurioje ugnies stulpas išsklaidė nuodėmių tamsą.
Šitoji naktis viso pasaulio tikinčiuosius Kristų,
pakėlusi iš žemiškų ydų bei nuodėmės purvo,
grąžina malonei ir šventųjų bendrijai.

Štai ta naktis,
kurioje, mirties pančius sutraukęs,
Kristus Nugalėtojas pakilo iš kapo.

[ Kas mums iš gimimo, jei nebūtų atpirkimo! ]

O, koks nuostabus tavasis gerumas,
kokia neprilygstamai didi tavo meilė:
išvaduoti vergui atidavei Sūnų!

Adomo nuodėmė iš tikro buvo prasminga,
nes Kristaus mirtis ją išdildė!

Tikrai laiminga ta kaltė,
kuri susilaukė tokio didžio Atpirkėjo!

[ Tikrai šioji naktis palaiminga:
jai vienai teko laimė patirti metą ir valandą,
kurią Kristus iš mirties prisikėlė!
Tai ta naktis, apie kurią parašyta:
„Naktis bus šviesesnė už dieną“
ir: „Nuo džiugesio mano šviesu darosi naktį.“ ]

Šios nakties šventimas traukia nuo kalčių,
nuodėmes plauna, puolusiems grąžina nekaltumą,
nuliūdusiems – džiaugsmą;
[ ji maldo neapykantą, vienija širdis, palenkia išdidumą. ]

Todėl šią malonių naktį
priimk, amžinasis Tėve, vakarinę šlovinimo auką,
kurią atnašauja tau šventoji Bažnyčia,
per tavo tarnų rankas iškilmingai aukodama
šią šventinę žvakę.

[ Dabar mes žinome, ką skelbia ši žvakė,
kurią skaisti ugnis įžiebė Dievo garbei.
Šios žvakės liepsna, kitas įžiebdama, nesumažėja,
nes ją maitina tirpstantis vaškas,
kurį šiam brangiam žibintui pagaminti ­
paruošė darbščios bitelės. ]

Tikrai šioji naktis palaiminga:
joje dangūs su žeme,
Dievas – su žmonija suartėja!

Todėl tave, Viešpatie, meldžiame:
ši tavo garbei pašvęsta žvakė
tegul niekada nepaliauja
nakties ūkanas sklaidžiusi.

Tegul jos šviesa maloni tau būna
ir į dangaus žiburių spindėjimą įsilieja.

Ją bešviečiančią
tegul vis atranda Žvaigždė rytmetinė,
toji Žvaigždė, kuri niekada nenusileidžia, –
Tavo Sūnus Jėzus Kristus,
kuris, iš mirties viešpatijos sugrįžęs,
skaidriai nušvito žmonijai ir gyvena
bei viešpatauja per amžius.

Visi: Amen.

Trumpoji forma (RM, p. 280)

Tedžiūgauja dangaus angelų minios!
Tebūna džiaugsmingai švenčiamos dieviškos paslaptys,
ir tesveikina Kristaus pergalę skardūs trimitai!

Tesilinksmina nušvitusi žemė ir,
amžių Valdovo spindesio nušviesta, tepajunta,
kad pasaulyje tamsa jau išsisklaidė.

Tesidžiaugia Motina Bažnyčia,
tokios šviesos žiburiais pasipuošusi,
o nuo galingos tikinčiųjų giesmės skliautai šie tevirpa.

Viešpats su jumis.
Visi: Ir su tavimi.

Aukštyn širdis!
Visi: Keliame į Viešpatį.

Dėkokime Viešpačiui Dievui.
Visi: Verta ir teisinga.

Tikrai verta ir teisinga
visa širdimi, visa siela ir kilniausiais žodžiais
šlovinti neregimąjį visagalį Dievą Tėvą
ir jo vienatinį Sūnų, mūsų Viešpatį Jėzų Kristų,
kuris amžinajam Tėvui sumokėjo už mus Adomo skolą
ir iš meilės pralietu krauju
panaikino bausmę už senąją nuodėmę.

Štai dabar Velykų šventės,
kada aukojamas tikrasis Avinėlis
ir jo kraujas nuo amžinosios mirties gelbi tikinčiuosius.

Štai toji naktis,
kurioje kadaise mūsų tikėjimo protėviams –
Izraelio vaikams, išvestiems iš Egipto,
Tu leidai sausomis kojomis pereiti Raudonąją jūrą.

Štai ta naktis,
kurioje ugnies stulpas išsklaidė nuodėmių tamsą.
Šitoji naktis viso pasaulio tikinčiuosius Kristų,
pakėlusi iš žemiškų ydų bei nuodėmės purvo,
grąžina malonei ir šventųjų bendrijai.

Štai ta naktis,
kurioje, mirties pančius sutraukęs,
Kristus Nugalėtojas pakilo iš kapo.

O, koks nuostabus tavasis gerumas,
kokia neprilygstamai didi tavo meilė:
išvaduoti vergui atidavei Sūnų!

Adomo nuodėmė iš tikro buvo prasminga,
nes Kristaus mirtis ją išdildė!

Tikrai laiminga ta kaltė,
kuri susilaukė tokio didžio Atpirkėjo!

Šios nakties šventimas traukia nuo kalčių,
nuodėmes plauna, puolusiems grąžina nekaltumą,
nuliūdusiems – džiaugsmą.

Tikrai šioji naktis palaiminga:
joje dangūs su žeme,
Dievas – su žmonija suartėja!

Todėl šią malonių naktį
priimk, amžinasis Tėve, vakarinę šlovinimo auką,
kurią atnašauja tau šventoji Bažnyčia,
per tavo tarnų rankas iškilmingai aukodama
šią šventinę žvakę.

Todėl tave, Viešpatie, meldžiame:
ši tavo garbei pašvęsta žvakė
tegul niekada nepaliauja
nakties ūkanas sklaidžiusi.

Tegul jos šviesa maloni tau būna
ir į dangaus žiburių spindėjimą įsilieja.

Ją bešviečiančią
tegul vis atranda Žvaigždė rytmetinė,
toji Žvaigždė, kuri niekada nenusileidžia, –
Tavo Sūnus Jėzus Kristus,
kuris, iš mirties viešpatijos sugrįžęs,
skaidriai nušvito žmonijai ir gyvena
bei viešpatauja per amžius.

Visi: Amen.