Piligrimystė

Piligrimystė. Kelionė yra būties simbolis, išreiškiamas daugybe tokių veiksmų, kaip išėjimas ir sugrįžimas, įžengimas ir išėjimas, nusileidimas ir pakilimas, ėjimas ir postovis. Žmogus nuo pat savo atsiradimo nuolat juda, ieškodamas naujų tikslų, tyrinėdamas žemiškuosius horizontus ir gręždamasis į begalybę. Jis plaukia upėmis ir jūromis, kopia į šventuosius kalnus, kurių viršūnėje, rodos, susitinka žemė su dangumi. Žmogus žygiuoja per laiką, priimdamas gimimą kaip įžengimą į pasaulį, o mirtį – kaip išėjimą iš pasaulio, kad įeitų į žemės įsčias arba būtų priimtas į dangiškąsias buveines. 

Bažnyčia – piligrimė. Piligrimystė, ženklinanti Kristaus mokinius šiame pasaulyje, visuomet buvo svarbi krikščionių gyvenime. Per visą istoriją krikščionys išsiruošdavo kelionėn, trokšdami švęsti tikėjimo slėpinius vietose, ženklinančiose Viešpaties atminimą arba primenančiose svarbius Bažnyčios istorijos įvykius. Krikščionys lankydavo šventas vietas, kuriose ypatingu būdu garbinama Dievo Motina, vietas, kur gyvas šventųjų atminimas. Maldininkas čia stoja Dievo akivaizdon kaip „svečias ir praeivis“. Kristus įėjo į istoriją kaip „kelias, tiesa ir gyvenimas“, Jis nuo pradžių eina žmonijos ir savo tautos keliu, vienydamasis su kiekvienu žmogumi. Jis nužengia iš Dievo prieglobsčio, tampa „kūnu“ ir keliauja drauge su žmonėmis. Įsikūnijęs Dievas asmeniškai ateina kalbėti apie save žmogui ir parodyti jam kelią į save. Jis nuolat sako: „Eime“.

Etapai. Maldingajai kelionei būdinga dinamika. Ji išryškina tuos kelio etapus, kurie, maldininkui juos pasiekus, tampa viso jo tikėjimo gyvenimo raktažodžiais. Leidimasis kelionėn liudija jo pasiryžimą eiti iki tikslo ir įvykdyti per krikštą gauto pašaukimo dvasinius planus. Kelionė išreiškia solidarumą su broliais ir seserimis bei tinkamai parengia susitikti su Viešpačiu. Šventųjų vietų lankymas kviečia klausytis Dievo žodžio ir dalyvauti švenčiant sakramentus. Galiausiai grįžimas primena maldininkui apie jo pasiuntinybę – būti išganymo liudytoju ir taikos ugdytoju. 

Tikslas – susitikimai. Šio piligrimystės kelio galutinis tikslas nepažymėtas žemėlapyje. Tas tikslas yra anapus mūsų horizonto – į Dievo pilnatvę. Apaštalų darbuose krikščionio gyvenimas apibūdinamas tiesiogine prasme kaip kelias. Viešpaties kelias yra Jo jau praeitas takas, kurį dabar Jis eina su mumis. Kelias, tiesiamas Dievo žodžiu, skelbiamu, skaitomu, apmąstomu, diskutuojamu, ir Eucharistijos pokylio stabtelėjimais, atveda į susitikimą: 

  ✦ su Dievu. Piligrimo kelias veda į susitikimą su Dievu. Kelio gale, šventovėje, kurioje išsipildo Viešpaties pažadas, piligrimas susitinka su Dievo slėpiniu, jam atsiskleidžia dieviškosios meilės ir gailestingumo veidas. Maldingoje kelionėje žmogus suvokia, kad nuo pat savo egzistavimo pradžios jis pakviestas į dialogą su Dievu. Krikščioniškoji piligrimystė aiškiai atskleidžia esminį krikščionybės skirtingumą nuo kitų religijų; Kūrėjas žmogui nėra anonimas ar tolima jėga; jis yra Tėvas, o mes visi esame jo vaikai, broliai ir seserys Viešpatyje Jėzuje; 

  ✦ su Bažnyčia. Kelionė veda į susitikimą su Bažnyčia. Bažnyčia yra surinkimas draugėn tų, kuriuos Dievo žodis sušaukia, kad sudarytų Dievo tautą; Kristaus kūnu maitinama, ji pati turi tapti Kristaus kūnu. Piligrimystės išgyvenimas kartu su broliais ir seserimis suteiks progos naujai suvokti Dievo tautą, keliaujančią į Amžinąjį miestą vieno tikėjimo ir Kristaus meilės vienybėje. Pasijusk vienos Dievo šeimos nariu, apsuptu daugybės tikėjimo brolių ir seserų, vadovaujamų „didžiojo avių Ganytojo“, vedančio mus, regimai vadovaujant ganytojams, kuriems Jis pavedė vesti savo tautą. Todėl nesakyk, kad esi piligrimas. Sakyk – mes esame piligrimai. Kartu su broliais ir seserimis;

  ✦ su šventove. Šventovė taip pat yra susitikimas susitaikant. Čia išjudinama piligrimo sąžinė; jis išpažįsta savo nuodėmes, jam atleidžiama, ir jis atleidžia. Per Atgailos ir Sutaikinimo sakramentą jis tampa nauju žmogumi, išgyvenančiu malonę ir dieviškąjį pasigailėjimą. Maldingoje kelionėje išgyvenama patirtis paklydusio sūnaus palaidūno, kuris pažįsta išbandymų ir atgailos kietumą ir per kančias, alkį bei aukas pasuka atgal, namo. Tačiau jis pažįsta ir apsikabinimo su Tėvu džiaugsmą, apstų gailestingumo, vedantį iš mirties į gyvenimą: „Šis mano sūnus buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado.“ Maldingoji kelionė, vedanti į šventovę, privalo būti atsivertimo kelias, tvirtai tikint begaliniu Dievo dovanojamo atleidimo gilumu bei jėga. Tad susirask puikų kunigą, galbūt tokį, kuriuo pasitiki kaip bičiuliu, ir atverk jam savo sąžinę, kad atgimtum naujam gyvenimui. Patikėk, jis bus laimingas, galėdamas pagelbėti Tau atskirti meilę nuo egoizmo, tiesą nuo melo. Tam reikia draugo – kunigo, kuriuo pasitiki. 

  ✦ su Dievo Motina. Galiausiai maldinga kelionė yra kelias, vedantis į susitikimą su Dievo Motina Marija. Marijoje piligriminis dieviškojo žodžio kelias į žmoniją susivienija su žmonijos piligriminiu tikėjimo keliu. Didžiosios Marijos šventovės Lietuvoje ir pasaulyje – Aušros Vartai, Šiluva, Žemaičių Kalvarija, Pivašiūnai, Lurdas, Fatima – gali būti puiki vieta susitikti su jos mums dovanotu Sūnumi. Jos įsčios tapo pirmąja šventove, dievystės ir žmogystės susitikimo vieta, ant kurios nužengė Šventoji Dvasia ir kurią „Aukščiausiojo galybė pridengė savo šešėliu“.