APIE ADVENTĄ

Kasmet keturioms savaitėms likus iki Viešpaties Gimimo iškilmės, prasideda Adventas – liturginis laikas, mus ruošiantis Kalėdoms. Pirmąjį Advento sekmadienį prasideda ir nauji liturginiai metai. Romos apeigose Adventą sudaro keturi sekmadieniai, o štai Ambraziejaus apeigose (Milano vyskupijoje) Adventas dviem sekmadieniais ilgesnis. Tai laikas, kviečiantis pakelti akis ir atverti širdis priimti Kristų. 

Liturgija. Adventas prasideda Pirmąja Valandų liturgijos sekmadienio Vakarine, švenčiama šeštadienio vakarą, o baigiasi Kūčių vakare, švenčiama Pirmąja Viešpaties Gimimo iškilmės Vakarine. Liturginiai drabužiai nuo Tridento susirinkimo liturginės reformos (XVI a.) – violetiniai. Violetinė spalva gamtoje retesnė už kitas. Tad ji – nuoroda į santykius su dieviškumu. Liaudies tradicijoje ji išreiškia paslaptį, transcendenciją, dvasingumą ir magiją. Chromaterapijoje ji asocijuojama su meditacija. Tai kyla ir iš spalvinės sudėties: raudonos ir mėlynos. Raudona – jėgos, gyvybingumo, drąsos, dinamiškumo, mėlyna – meditacijos, ramumos, apsivalymo, švelnumo simbolis. Šių dviejų spalvų mišinys kalba apie dieviško ir žmogiško susivienijimą. Seniau dėl spalvos išgavimo sudėtingumo tai buvo karališkos galybės ir turtingumo spalva, ilgainiui tapusi atgailos, atsivertimo, atsilyginimo spalva. Krikščionys atmena Jėzaus patirtas patyčias kančios metu, jo aprengimą purpurine skraiste ir sveikinimą Žydų Karaliumi. Šio apsiausto violetas krikščionims primena kančią ir skausmą, lydėjusius Jėzų į Kalvariją. Bažnyčios tradicijoje violetas buvo laikomas juodos variacija. Juoda išreiškiant gedulą ir atgailą, tuo pačiu ir violetinė įgavo tas pačias prasmes. Trečiąjį Advento sekmadienį gali būti (nebūtinai) naudojama rožinė spalva (išgaunama į violetą įmaišius baltą), taip išreiškiant greito Viešpaties pasirodymo džiaugsmą. Mišiose neatliekamas Garbės himnas, laukiant jo giedojimo Kalėdų iškilmėse. 

Tradiciniai sekmadienių pavadinimai kyla iš Mišių įžangos priegiesmių pirmųjų žodžių: Pirmas Ad te levavi („Į tave keliu“, Ps 25), antras Populus Sion („Siono liaudis“, Iz 30, 19.30), trečias Gaudete („Džiaukitės“, Fil 4, 4.5), ketvirtas Rorate („Rasokite“, Iz 45, 8).

Kilmė. Terminas adventus nurodo į atėjimą ir gali būti suprantamas kaip buvimas, atėjimas, atvykimas. Senovėje šiuo žodžiu buvo nurodoma į kurio nors didiko, pvz., karaliaus ar imperatoriaus atvykimą į provinciją. Jis buvo naudojamas ir kurios nors dievybės apsilankymui išreikšti. Dievybė išeina iš slaptumos ir pasirodo su galybe ar yra švenčiama kaip esanti kulto apeigose. Krikščionys šiuo terminu išreiškia savo santykį su Karaliumi Jėzumi, atvykusiu į vargingą provinciją, vadinamą žeme, ir pasirodžiusiu visiems. Jo pasirodymo šventėje gali dalyvauti visi jį tikintys. Šiuo terminu pasakoma: Dievas yra čia, nedingo iš pasaulio, mūsų vienų nepaliko. Net jei negalime jo matyti ar paliesti kaip kitas realybes, Jis mus lanko įvairiausiais būdais. 

Prasmė. Adventas yra „laukimo, atsivertimo ir vilties laikas“, rašoma dokumente apie liaudies maldingumą ir liturgiją. Dievo atėjimo laukimas yra išreiškiamas dviem momentais: pirmoji Advento dalis (iki guodžio 16 d. imtinai) kviečia atgaivinti Kristaus garbingojo sugrįžimo laukimą, antroji – nuo gruodžio 17 d. – nukelia mūsų mintis į Įsikūnijimo slėpinį ir kviečia priimti Žodį, tapusį Kūnu ir gimusį iš Mergelės. Adventas – atsivertimo laikas, klausantis pranašų, o ypač Jono Krikšytojo balso: „Atsiverskite, nes dangaus karalystė čia pat“ (plg. Mt 3, 2). Pagaliau tai laikas džiaugsmingos vilties, kad jau įvykęs išgelbėjimas tuoj apims visą pasaulį, pasiekdamas pilnatvę,  ir pažadai taps išsipildymu, tikėjimas regėjimu, o mes tapsime panašūs į Jį, nes matysime jį tokį, koks Jis yra (plg. 1 Jn 3, 2).

Ikona. Adventas – ypatingas Marijos laikas. Liturgijos dvasia persiimantys tikintieji laukia Viešpaties su ta pačia meile, su kuria Marija laukė savo Sūnaus gimimo. Marija yra Bažnyčios adventinio laiko modelis. Popiežius Pranciškus sakė, kad Marija yra kelias, kurį nutiesė pats Dievas savo atėjimui į pasaulį. Marija – žmogus, savo nuolankiu ir drąsiu taip, padaręs įmanomą Dievo Sūnaus Įsikūnijimą ir prieš amžius nutylėtos paslapties apreiškimą visiems (plg. Rom 16, 25). Advento metu švenčiama ir viena didžiausių Marijos iškilmių – Nekaltasis Prasidėjimas (gruodžio 8-ąją). Marija – atpirktos žmonijos prototipas, gražiausias Kristaus gelbinčio atėjimo vaisius. 

Advento vainikas

Advento vainikas pirmą kartą buvo uždegtas XIX a. Hamburgo uostamiestyje. Mieste buvo daug našlaičių vaikų, kurie neturėjo namų, elgetavo ir miegojo gatvėse. Jaunas evangelikų bažnyčios pastorius Johannas Heinrichas Wichernas pradėjo iš gatvės rinkti vaikus, suteikė jiems pastogę ir maisto. Jis rūpinosi, kad vaikai įgytų profesiją: vieni tapo batsiuviais, kiti – dailininkais, sodinin­kais, siuvėjais… Jie nustojo elgetauti ir išmoko užsidirbti pragyvenimui.

Per 1838 metų Adventą, pastorius, norėdamas, kad jo svečiai sakraliau išgyventų šį laikotarpį, sugalvojo, kad nuo gruodžio pirmos dienos kiekvienas berniukas galėtų uždegti po spalvotą žvakutę. Kadangi kasdien būdavo uždegama po vieną žvakę, tai buvo pavadinta „Žvakių šventė“. Vienas pastoriaus draugas padarė medinį ratą, ant kurio sudėjo žvakes. Tai atsirado didelis šviesos vainikas. Berniukams tai labai patiko, todėl nuo 1851 metų jie patys pradėjo vainiką puošti eglės šakomis – gyvybės simboliu.

Daugeliui žmonių Advento vainikas taip pat patiko. Tad Šviesos vainiko idėja paplito šeimose. Tačiau iškilo viena problema: kas gi namuose galėjo patalpinti vainiką su dvidešimt keturiomis žvakėmis? XVIII a. pabaigoje jau liko tik keturios žvakės, atitinkančios keturis Advento sekmadienius: trys violetinės ir viena rožinė.