Viešpaties Žengimas į dangų
Praėjus keturiasdešimt dienų po prisikėlimo, Kristus, paskutinį kartą pasirodęs Dvylikai, įžengia pas savo Tėvą, iš kurio buvo atėjęs ir įsikūnijęs Marijos įsčiose. Apaštalų darbuose (1, 1–12) Lukas išsamiai aprašo šią Žengimo į dangų dieną.
Žengimo į dangų iškilmė tradiciškai švenčiama Velykų laiko – šeštos savaitės ketvirtadienį, lygiai 40 dienų po Velykų. Vyskupų konferencijos nutarimu ji gali būti perkelta į septintąjį Velykų sekmadienį.
Apaštalų darbuose pirmiausia primenama, kad po prisikėlimo Jėzus pasirodė daugelį kartų ir kad jis toliau dėstė mokiniams savo mokymą apie Dievo karalystę. Dabar, valgydamas su apaštalais paskutinį kartą, Kristus toliau su jais apie tai kalbasi. Mokiniai jo klausia: „Gal tu šiuo metu atkursi Izraelio karalystę?“ Užuot tiesiai atsakęs į klausimą, Jėzus atskleidžia jiems naujus akiračius: jie turį tapti Kristaus liudytojais ir skelbti Evangeliją lig pat žemės pakraščių. Šioje misijoje jiems padėsianti Dvasia, kurią jiems pažadėjo Tėvas ir kurią netrukus jie gausią Jeruzalėje. Taip skelbiamas Bažnyčios laikas, prasidėsiantis per Sekmines ir besitęsiantis iki pat šiandien. Baigę valgyti, apaštalai su Jėzumi paskutinį kartą ateina ant Alyvų kalno. Lukas nurodo, kad kaip tik iš čia Jėzus galutinai iškeliauja – palaiminęs mokinius, pakyla į dangų ir dingsta debesyje. Tada angelai paskelbia, kad jis garbingai sugrįšiąs laikų pabaigoje. Biblijos vaizdiniuose Dievas dažnai perteikiamas kaip esantis apibrėžtoje vietoje, danguje, kurį manyta esant virš dangaus skliauto. Kita vertus, debesis Biblijoje – įprastinis apsireiškiančio Dievo artumo ženklas.
Kokia šios scenos prasmė? Keturiasdešimt dienų, prisikėlusio Jėzaus praleistų su savo mokiniais, buvo tikrai ypatingas ir laikinas laikotarpis, mokymo laikas, būtinas apaštalų tikėjimui Kristaus prisikėlimu sustiprinti. Taip pat reikėjo padėti suprasti, kad dėl Prisikėlimo Jėzus galutinai įžengė į savo Tėvo šlovę. Žinoma, Kristus ir toliau bus su mumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos, tačiau tai jau dvasinis buvimas. Jo žmogiškumas, kilęs iš šio pasaulio, visiškai sudvasintas ir išaukštintas dieviškojoje šviesoje. Todėl prisikėlęs Kristus yra visatos Valdovas, mūsų pačių prisikėlimo versmė ir naujos bei galutinės kūrinijos pradžios taškas.