Švenčiausiasis Kristaus Kūnas ir Kraujas
Liertuvoje švenčiama antrąjį sekmadienį po Sekminių, Visuotinėje Bažnyčioje – antrąjį ketvirtadienį po Sekminių.
Savo mirties išvakarėse, paskutinį kartą vakarieniaudamas su apaštalais, Jėzus įsteigė Eucharistijos sakramentą ir liepė savo mokiniams laikytis šios apeigos kaip jo Kančios ir Prisikėlimo atminimo. Kiekvieną Didįjį ketvirtadienį Bažnyčia kasmet mini šią pirmąją Eucharistiją vakaro Mišiomis. Tačiau ši Velykų Tridienio pradžios liturgija, yra tik pirmas žingsnis kelyje, kuriame išgyvename Kančios, mirties ir Prisikėlimo įvykius.
Kristaus Kūno ir Kraujo – vadinamoje Dievo Kūno – iškilmėje (dažnai keliamoje į sekmadienį, tačiau tradiciškai švenčiamoje ketvirtadienį, siekiant pabrėžti jos ryšį su Didžiuoju ketvirtadieniu), grįžtama prie Viešpaties įsteigtos Eucharistijos įvykio. Tačiau šį kartą mes kviečiami kontempliuoti ir adoruoti duonos ir vyno taurės ženklais esantį Jėzų. Švenčiausiojo Sakramento procesijos šios šventės proga yra iškilmingas, džiaugsmingas ir viešas Eucharistijoje esančio Viešpaties išpažinimas. Tikėjimas tikru Jėzaus buvimu Eucharistijoje tvirtai pagrįstas Evangelija ir visada buvo Bažnyčios tikėjimo dalis. Per Mišias visada garbintas Eucharistijoje esantis Jėzus. V a. pradžioje šv. Augustinas sakė: „Niekas tenevalgo šio kūno, prieš tai jo nepagarbinęs.“ Dar ilgai krikščionys neturės papročio melstis priešais Švenčiausiąjį Sakramentą ir adoruoti jį ne Mišių metu. Tačiau nuo ankstyviausių laikų Eucharistija buvo saugota namuose ir nešama ligoniams ar kaliniams. Kristaus Kūno šventė ir išplėtotas Švenčiausiojo Sakramento kultas atsirado tik ankstyvaisiais viduramžiais, iš dalies kaip liaudies reakcija prieš racionalistinę teologiją, neigusią mokymą apie tikrą Jėzaus buvimą Eucharistijoje. 1208 m. vienuolė Julijona iš Mont-Cornillon patyrė regėjimą, kuriame Kristus paprašė jos įsteigti kasmetinę šventę Altoriaus sakramento garbei. Po svarstymų bažnytinė vadovybė palankiai priėmė šį apreiškimą. 1264 m. popiežius Urbonas IV oficialiai įsteigė Viešpaties Kūno iškilmę ir jai skyrė ketvirtadienį po Švenčiausiosios Trejybės sekmadienio. Mišių ir valandų liturgijos tekstus šiai šventei kūrė šv. Tomas Akvinietis. Ilga sekvencija Lauda Sion – „Nuo saulėtojo Siono...“, giedama su „Aleliuja“, yra tikras Eucharistijos teologijos traktatas, perteiktas poezija ir baigiamas nuostabia garbinimo ir prašymo malda.
Švenčiausiojo Sakramento šventės įsteigimas davė impulsą dideliam eucharistinio pamaldumo sąjūdžiui, išsiplėtojusiam vėlesniaisiais amžiais ir šiandien įtrauktam į Bažnyčios paveldą. Šis pamaldumas pasireiškia eucharistinėmis procesijomis Kristaus Kūno ir Kraujo šventės metu ir ypač įvairiomis viešomis bei asmeninėmis adoracijos maldų priešais Švenčiausiąjį Sakramentą formomis.
Popiežius Benediktas XVI rašo: „Eucharistijoje mūsų pasitikti ateina susivienyti su mumis trokštantis Sūnus; Eucharistijos adoracija yra ne kas kita, kaip natūralus Eucharistijos šventimo, kuris kaip toks yra Bažnyčios didžiausias adoracijos aktas, padarinys. Priimti Eucharistiją reiškia adoruoti tą, kurį priimame; būtent taip, tik taip tampame viena su juo ir tam tikru būdu iš anksto paragaujame dangiškosios liturgijos grožio. Adoracijos aktas ne šv. Mišių metu pratęsia bei sustiprina tai, kas padaryta pačiame liturginiame šventime“ (Sacramentum caritatis, 66). Popiežius tęsia: „Tiktai adoruodami galime subrandinti gilų ir tikrą priėmimą. Ir būtent šiame asmeniškiausiame susitikimo su Viešpačiu akte tada taip pat bręsta Eucharistijoje glūdinti socialinė misija, kuria norima sugriauti ne tik Viešpatį ir mus, bet mus pačius vienus nuo kitų skiriančias sienas“ (ten pat).
Bažnyčiose vieta, kurioje laikoma Eucharistija, turi būti matoma ir lengvai atpažįstama. Koplyčia, kurioje paprastai turi būti laikomos Eucharistijos atsargos, skirtos ligoniams, turi skatinti asmeninei ir tyliai eucharistinei adoracijai palankią nuotaiką.
MMV, kAK