MŪSŲ VIEŠPATIES JĖZAUS KRISTAUS GIMIMAS (Kalėdos)

„Šiandien jums gimė Išganytojas“, – skelbia Kalėdų iškilmė. Nors ir nežinome tikslios Jėzaus gimimo dienos ir metų, kasmet nuo IV amžiaus pradžios ir Rytuose, ir Vakaruose švenčiame Kristaus Gimimą. Kraštuose, kuriuos įtakojo Roma, švenčiama gruodžio 25-ąją, kadaise ir kaip opozicija pagoniškai Nenugalimosios saulės šventei. Krikščionims ši diena reiškė tikrosios saulės – Kristaus – gimimą, kuris apšvietė nuodėmių tamsybes. Rytuose Įsikūnijimo slėpinys švenčiams sausio 6-ąją šventę vadinant graikišku žodžiu „Epifanija“ – Apsireiškimu. Tačiau jau šv. Jonas Auksaburnis liudija, kad Antiochijoje Gimimas buvo švenčiamas gruodžio 25-ąją, o Apsireiškimas – sausio 6-ąją. Kai kas mano, kad gruodžio 25-oji yra tikroji Jėzaus Gimimo diena ir dėl Evangelijos liudijimų. Kristus buvo nukryžiuotas Nisano mėnesio 14 dieną (kovo 25). Pagal Senojo Testamento tikėjimą, pranašai mirdavo savo pradėjimo dieną. Vadinasi, jei Kristus buvo pradėtas kovo 25 d., tai gimė lygiai po devynių mėnesių – gruodžio 25 d.

Abiejų švenčių liturginiuose tekstuose pabrėžiama, kad Žodis, tapęs Kūnu, yra vienos prigimties su Tėvu bei priėmęs tikrą žmogaus prigimtį. Maldingumas ir pastoracinis rūpestis nuo pat pradžių dovanoja paprotį švęsti trejas Eucharistijas – naktį, ryte ir dieną. Kalėdų esmė nusakoma trimis žodžiais: Logos sarx egenneto (gr. Žodis tapo kūnu). Dievas tapo žmogumi, kad žmogus taptų dievu (šv. Atanazas Didysis). Tai yra didysis Kalėdų slėpinys, kurį apgiedojo angelai žodžiais: „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms.“ Kaip sakoma Rytų himne, pats Arkangelas Gabrielius nustėro pamatęs, kad Marija „visą priėmė Tą, kurs likdamas toks pat nužengimu palenkė dangų“. Tai yra krikščionių skelbiamos Gerosios Naujienos (Euangelion) esmė: mirtis nugalėta, „visiems, kurie Kristų priėmė, Jis davė galią tapti Dievo vaikais“.

KŪČIOS

Lietuva turi nuostabiai gražų paprotį Kalėdas pasitikti visą dieną pasninkaujant ir laikantis abstinencijos, o vakare susėsti prie bičiulystės, ramybės, susitaikinimo vakarienės stalo. Tai išreiškia Kūčių vakarienės metu pasidalijimas nerauginta duona – kalėdaičiu. Vakarienė pradedama šia ar kita malda, kuriai vadovauja šeimos tėvas, motina ar kuris nors kitas.

Kalenda

Panašiai kaip Velyknakčio liturgijoje Exsultet, Kalėdų nakties liturgijoje skamba Kalenda – Jėzaus gimimą skelbianti senoji giesmė.

Šios giesmės pavadinimas kilęs iš senovės Romoje naudoto termino „kalendae“, kuris reiškė pirmą mėnesio dieną. Pirmieji giesmės žodžiai octavo kalendas ianuarii reiškia „aštuonias dienas prieš sausio kalendą“, kitaip tariant – gruodžio 25-ąją.

Neturime tikslių žinių apie šios giesmės kilmę ir sukūrimo laiką. Jos tekstą skelbia Romos martyrologas – liturginė knyga, mininti visus Bažnyčios gerbiamus šventuosius. Anksčiau, prieš Vatikano II Susirinkimo liturginę reformą, Kalenda buvo kalbama per pirmąją Kalėdų Vakarinę. Po Susirinkimo jos teksto skaitymas perkeltas į Kalėdų nakties liturgiją. Paprastai iškilmingu Kalendos giedojimu pradedamos Piemenėlių Mišios. 

Gruodžio dvidešimt penktąją, penkioliktą dieną po jaunojo mėnulio patekėjimo, praėjus daugeliui amžių nuo pasaulio sutvėrimo ir žmogaus sukūrimo pagal Dievo paveikslą, po daugelio šimtmečių nuo tvano pabaigos ir nuo tos dienos, kai danguje buvo nutiesta vaivorykštė – Dievo sandoros ir taikos ženklas, po dvidešimt vieno šimtmečio nuo mūsų tėvo Abraomo gimimo, po trylikos amžių nuo to laiko, kai Mozės vedamas Izraelis išėjo iš Egipto, po maždaug tūkstančio metų nuo Dovydo patepimo Izraelio karaliumi, šešiasdešimt penktąją savaitę pagal Danieliaus pranašystę, šimtas devyniasdešimt ketvirtosios olimpiados metu, septyni šimtai penkiasdešimt antraisiais metais nuo Romos įkūrimo, keturiasdešimt antraisiais imperatoriaus Oktaviano Augusto valdymo metais, kai visoje žemėje viešpatavo taika, – Jėzus Kristus, Amžinasis Dievas ir Amžinojo Tėvo Sūnus, norėdamas savo atėjimu padaryti šventą pasaulį, pradėtas iš šventosios Dvasios, po devynių mėnesių gimė iš Mergelės Marijos Judo Betliejuje. Toks buvo mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus žmogiškasis gimimas.

Prakartėlė

Įstabus prakartėlės ženklas, toks brangus krikščionių tautai, visada kelia nuostabą ir susižavėjimą. Vaizduoti Jėzaus gimimo įvykį reiškia paprastai ir džiaugsmingai skelbti Dievo Sūnaus įsikūnijimo slėpinį. Prakartėlė yra tarsi gyva Evangelija, kylanti iš Šventojo Rašto puslapių. Kai kontempliuojame Viešpaties gimimo sceną, esame kviečiami dvasiškai leistis į kelionę patraukti nuolankumo To, kuris tapo žmogumi, kad pasitiktų kiekvieną žmogų. Suvokiame, jog Jis taip stipriai mus mylėdamas vienijasi su mumis, kad mes galėtume vienytis su Juo.

Prakartėlės kilmė pirmiausia susijusi su kai kuriomis evangelinėmis Jėzaus gimimo Betliejuje detalėmis. Šventasis evangelistas Lukas paprastai sako, kad Marija „pagimdė savo pirmgimį sūnų, suvystė jį vystyklais ir paguldė ėdžiose“ (Lk 2, 7). Jėzus buvo paguldytas ėdžiose (lot. praesepium), iš čia kilo prakartėlės pavadinimas.

Čia pat eikime prie prakartėlės kilmės, kaip mes tai suvokiame. Mintimis keliaujame į Riečio slėnyje esantį Grečo miestelį, kuriame šv. Pranciškus veikiausiai apsistojo keliaudamas į Romą, kur 1223 m. lapkričio 29 d. iš popiežiaus Honorijaus III gavo savo Regulos patvirtinimą. Po kelionės į Šventąją Žemę tos grotos jam ypač priminė Betliejaus kraštovaizdį. Gali būti, kad Neturtėliui darė įspūdį Romos Didžiosios Švč. Marijos bazilikos mozaikos, vaizduojančios Jėzaus gimimą – šalia tos vietos, kur pagal senovinę tradiciją saugomos ėdžių lentelių relikvijos.

Pranciškoniškieji šaltiniai išsamiai aprašo, kas vyko Greče. Likus penkiolikai dienų iki Kalėdų, Pranciškus pasišaukė vieną vietinį žmogų, vardu Jonas, ir paprašė jį padėti įgyvendinti tokį troškimą: „Noriu atvaizduoti Betliejuje gimusį Vaikelį, kad kūniškomis akimis būtų galima matyti tą vargą, kurį jis patyrė stokodamas naujagimiui būtinų dalykų, kai buvo paguldytas guolyje ant šieno, šalia stovint jaučiui ir asilui.“ Ištikimas bičiulis, vos tai išgirdęs, čia pat nuėjo nurodytoje vietoje parengti viso to, ko reikėjo pagal šventojo norą. Gruodžio 25-ąją iš įvairių pusių į Grečą atvyko daug brolių, juos lydėjo apylinkių vyrai bei moterys su gėlėmis ir deglais pasišviesti tą šventą naktį. Pranciškus atvykęs rado prakartėlę su šienu, jaučiu ir asilu. Susirinkę žmonės Viešpaties gimimo scenos akivaizdoje išgyveno neapsakomą anksčiau nepatirtą džiaugsmą. Po to kunigas iškilmingai šventė ant prakartėlės Eucharistiją, parodydamas ryšį tarp Dievo Sūnaus įsikūnijimo ir Eucharistijos. Ta proga Greče nebuvo prakartėlės figūrų. Prakartėlės sceną vaizdavo ir išgyveno patys susirinkusieji.

Taip atsirado mūsų tradicija: visi susibūrė apie grotą pilni džiaugsmo, neliko jokios distancijos tarp vykstančio veiksmo ir šio slėpinio dalyvių. (iš Popiežiaus Pranciškaus apaštališkojo laiško Admirabile signum apie Kalėdų prakartėlės prasmę bei vertę, 2019 m. gruodžio 1 d.)

Eglė

Kaip gerai žinoma, medžio simbolis yra labai senas ir universalus, naudojamas daugelyje kultūrų ir religijų, taip pat ir žydų.

Nenuostabu, kad jau pirmaisiais krikščionybės amžiais pradėta gretinti išganingąjį Jėzaus kryžiaus medį su gyvybės ir gyvenimo medžiu. Krikščioniškame mene netrūksta pavyzdžių, kai pats kryžius vaizduojamas kaip medis.

Medžio simbolis taip pat labai artimas liaudies dvasiai ir liaudies pamaldumui. Viduramžiais dabartinės Vokietijos teritorijoje Šv. Kalėdų laikotarpiu buvo populiarūs sakraliniai spektakliai apie Ievą, Adomą, nuopuolį ir išganymą, kuriuose svarbų vaidmenį atliko ir puošiami medžiai. Vėliau pradėjo plisti tradicija išpuoštą Kalėdų medį pastatyti miesto aikštėje. Beje, estai giriasi, kad Livonijos mieste Revelyje, šiandieniniame Taline, pirmą kartą miesto aikštėje buvo pastatytas šventinis kalėdinis medis. Tai įvyko 1411 metais. XVII amžiuje Kalėdų medžio puošimas miestuose ir namuose jau nebebuvo retenybė, ypač protestantiškose teritorijose. Aplink jį miestuose šurmuliuodavo ir kalėdinės mugės.