Akatisto liturgijos pradžia
Procesija, nešina kryžiumi, Dievo Motinos ikona, pvz., paimta į drobinį rankšluostį, su smilkytuvais ir smilkalais iš bažnyčios galo centrine nava eina link altoriaus giedant chorui ir susirinkusiai liaudžiai liturginio laiko Mergelės Marijos antifoną arba giesmę „Sveika, Marių Žvaigžde šviesi“ („Ave maris stella“):
1. Sveika, Marių Žvaigžde šviesi,
Kristų Dievą žindžiusi,
Mergele tyriausioji,
Dangų mums atveri.
2. Žinia Tau paskelbta: „Sveika!“
Per Gabrieliaus lūpas.
Tebūn’ ramybė mums tikra,
Mums būk nauja Ieva.
3. Iš kaltės pančių išvaduok,
Suteik mums dangiškos šviesos,
Nutolink mūs’ visų vargus,
Malonių gausą duok.
4. Būk motina visų žmonių,
Kad išklausytų mūs’ maldų
Panoręs tapt tarnu, žmogum –
Tavuoju gimt Sūnum.
5. Mergele įstabi, Tu tik viena –
Tu nuolankiausioji visų –
Mus, išvaduotus iš kalčių,
Romius puošk tyrumu.
6. Duok mums gyvent šventai kaip Tu,
Ramybės veski mus keliu,
Kad, Jėzų Viešpatį išvydę,
Rastum’ džiaugsmą didį.
7. Šlovė Dievui Tėvui didžiausia –
Ji ir Kristui aidi,
Ir Dvasiai, širdis guodžiančiai,
Niekad nepaliauja. Amen.
1. Ave, maris stella,
Dei mater alma,
atque semper virgo,
felix cæli porta.
2. Sumens illud „Ave“,
Gabriélis ore,
funda nos in pace,
mutans Evæ nomen.
3. Solve vincla reis,
profer lumen cæcis,
mala nostra pelle,
bona cuncta posce.
4. Monstra te esse matrem,
sumat per te precem
qui pro nobis natus
tulit esse tuus.
5. Virgo singuláris,
inter omnes mitis,
nos culpis solútos
mites fac et castos.
6. Vitam præsta puram,
iter para tutum,
ut vidéntes Iesum
semper collætémur.
7. Sit laus Deo Patri,
summo Christo decus,
Spiritui Sancto
honor, tribus unus. Amen.
Advento laiku ypač tiktų giedoti „Rasokit, dangūs“ arba lotyniškai „Rorate, cœli“.
Rasokit, dangūs, iš savų aukštybių.
Debesys lykit lietumi teisybės!
Išdžiūvus žemė teatsigaivina
Ir Atpirkėją mums teišdaigina.
Kaip tamsią naktį klysdamas keleivis
Į dangų žvelgia, ar neprasiblaivęs,
Taip amžiais žmonės, klydę ir klajoję,
Dangaus pagalbos šauktis nesustoja.
Kaip ryto saulės laukia vyturėliai,
O Dieve, laukiam mes, akis pakėlę;
Šaukiam pagalbos žmonės nusidėję,
Meldžiame, prašom siųsti Atpirkėją.
O Dieve Tėve, geras, gailestingas,
Išgirsk maloniai maldą ilgesingą;
Siųsk savo Sūnų – mums teviešpatauja
Ir mūsų žemei duoda veidą naują.
Kantoriai: Rorate cœli desuper, et nubes pluant iustum.
Choras: Rorate cœli desuper, et nubes pluant iustum.
Kantoriai:
Ne irascaris Domine, ne ultra memineris iniquitatis:
ecce civitas Sancti facta est deserta:
Sion deserta facta est:
Jerusalem desolata est:
domus sanctificationis tuae et gloriae tuae,
ubi laudaverunt te patres nostri.
Choras: Rorate cœli desuper, et nubes pluant iustum.
Kantoriai:
Peccavimus, et facti sumus tamquam immundus nos,
et cecidimus quasi folium universi:
et iniquitates nostræ
quasi ventus abstulerunt nos:
abscondisti faciem tuam a nobis,
et allisisti nos in manu iniquitatis nostræ.
Choras: Rorate cœli desuper, et nubes pluant iustum.
Kantoriai:
Vide Domine afflictionem populi tui,
et mitte quem missurus es:
emitte Agnum dominatorem terræ,
de Petra deserti ad montem filiæ Sion:
ut auferat ipse iugum captivitatis nostræ.
Choras: Rorate cœli desuper, et nubes pluant iustum.
Kantoriai:
Consolamini, consolamini, popule meus:
cito veniet salus tua:
quare mærore consumeris, quia innovavit te dolor?
Salvabo te, noli timere, ego enim sum Dominus Deus tuus,
Sanctus Israël, Redemptor tuus.
Choras: Rorate cœli desuper, et nubes pluant iustum.
Atėjus procesijai prie centrinio altoriaus, pagrindinis celebrantas prieš jį žemai nusilenkia arba, jei bažnyčioje Tabernakulis centre, priklaupia. Kryžius ir ikona pastatomi jiems skirtose vietose. Jei numatyta smilkyti, celebrantas eina tiesiai prie altoriaus, jį pabučiuoja kaip šv. Mišių pradžioje ir atsistoja vadovavimo vietoje, t. y. prieš altorių laiptų papėdėje, atsisukęs į altorių ir kryžių (!). Jei nesmilkoma, altorius nebučiuojamas. Į smilkytuvą celebrantas beria smilkalų ir juos laimina įprastu būdu. Altorių ir kryžių smilko pagal čia pateiktas apeigas.
Atitrauktas altorius, pasmilkius kryžių, smilkomas taip:
Jei smilkomas senasis altorius:
Jei ant senojo altoriaus nėra 4, 5, 6 ir 7 skaičiais pažymėtų relikvijorių ar šventųjų atvaizdų, tie mostai smilkant praleidžiami smilkymą tęsiant nuo 8-ojo.
Po himno kantoriai arba choras be jokios pertraukos gieda Apreiškimo Mergelei Marijai troparą.
Troparas
Arkangelas minty įsakymą slaptingą gavęs
ir Juozapo palapinėn skubiai įžengęs,
Tyriausiajai Mergelei tarė:
Tu visą priėmei Tą,
Kurs likdamas toks pat nužengimu palenkė dangų.
Išvydęs Jį įsčiose Tavo
Pavidalą tarno priėmus,
Netverdamas nuostaba Tau giedu:
Sveika, Nuotaka Mergele!
Baigęs smilkyti kunigas grįžta į vadovavimo vietą prieš altorių laiptų papėdėje, atsisukęs į altorių ir kryžių, pradeda pamaldas giedodamas ir žegnodamasis kaip Vakarinėje:
Pagr. celebr.: Dieve, ateik man padėti.
Atliepas: Viešpatie, skubėk manęs gelbėti.
Visi lenkiasi:
Pagr. celebr.: Garbė Dievui – Tėvui ir Sūnui, ir Šventajai Dvasiai.
Visi atsitiesia:
Atl.: Kaip buvo pradžioje, dabar ir visados, ir per amžius. Amen.
(Ne Gavėnios metu) Aleliuja.