III dalis. Skausmo slėpiniai

I. Jėzaus malda Alyvų sode

1. Jėzus […] atėjo į ūkį, vadinamą Getsemane, ir tarė mokiniams: „Pasėdėkite čia, kol aš ten nuėjęs melsiuos.“ 

2. Pasiėmęs Petrą ir abu Zebediejaus sūnus, pradėjo liūdėti ir sielvartauti. 

3. Tada tarė jiems: „Mano siela mirtinai nuliūdusi. Likite čia ir pabudėkite kartu su manimi.“ 

4. Kiek toliau paėjęs, parpuolė kniūbsčias ir meldėsi: „Mano Tėve, jeigu įmanoma, teaplenkia mane ši taurė. Tačiau ne kaip aš noriu, bet kaip tu!“ 

5. Jis sugrįžo pas mokinius ir, radęs juos miegančius, tarė Petrui: „Negalėjote nė vienos valandos pabudėti su manimi? Budėkite ir melskitės, kad nepatektumėte į pagundą. Dvasia ryžtinga, bet kūnas silpnas.“ 

6. Ir vėl nuėjo antrą kartą ir meldėsi: „Mano Tėve, jei ši taurė negali praeiti mano negerta, tebūnie tavo valia!“

7. Sugrįžęs vėl rado juos snaudžiančius – jų akys buvo mieguistos. 

8. Tuomet, palikęs juos, vėl nuėjo ir trečią kartą meldėsi tais pačiais žodžiais.

9. Paskui grįžo pas mokinius ir tarė: „Jūs vis dar miegate ir ilsitės... 

10. Štai atėjo valanda, kai Žmogaus Sūnus atiduodamas į nusidėjėlių rankas. Kelkitės, eime! Štai mano išdavėjas čia pat.“(Mt 26, 36–46)

Gailestingasis Dieve, iš mūsų nuodėmėmis sužeistos savo Sūnaus Širdies Tu teiki begalinių meilės turtų. Padaryk, kad visada būtume Jai atsidavę ir deramai atsilygintume už savo bei kitų nedėkingumą. Per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

II. Jėzaus nuplakimas

1. Aukštieji kunigai ir seniūnai sukurstė žmones, kad prašytų paleisti Barabą, o Jėzų pražudytų. 

2. Tuomet valdytojas jiems tarė: „Katrą norite, kad jums paleisčiau?“ 

3. Jie šaukė: „Barabą!“ 

4. Pilotas paklausė: „Ką gi man daryti su Jėzumi, kuris vadinamas Mesiju?“ 

5. Jie visi rėkė: „Ant kryžiaus jį!“ 

6. Jis klausė: „O ką gi pikta yra padaręs?“ 

7. Bet tie dar garsiau šaukė: „Ant kryžiaus jį!“

8. Pilotas, pamatęs, kad nieko nelaimi, o sąmyšis vis didėja, paėmė vandens, nusimazgojo rankas minios akivaizdoje ir tarė: „Aš nekaltas dėl šio teisiojo kraujo. Jūs žinokitės!“ 

9. O visi žmonės šaukė: „Jo kraujas [tekrinta] ant mūsų ir mūsų vaikų!“ 

10. Tuomet jis paleido jiems Barabą, o Jėzų nuplakdinęs atidavė nukryžiuoti. (Mt 27, 20–26)

Viešpatie, Tu visuomet gailestingas, tad nuolat globok ir šventink savuosius žmones, kuriems Tavo Sūnus Jėzus Kristus, praliedamas kraują, įsteigė Velykų slėpinį. Jis gyvena ir viešpatauja per amžius. Amen.

III. Jėzaus vainikavimas erškėčiais

1. Valdytojo kareiviai nusivedė Jėzų į įgulos būstinę 

2. ir surinko aplink jį visą kuopą.

3. Jie išrengė jį 

4. ir apsiautė raudona skraiste. 

5. Nupynė erškėčių vainiką, 

6. uždėjo jam ant galvos, 

7. o į jo dešinę įspraudė nendrę.

8. Paskui tyčiodamiesi klūpčiojo prieš jį ir sakė: „Sveikas, žydų karaliau!“ 

9. Spjaudydami jį, stvėrė iš jo nendrę ir čaižė per galvą; 

10. Pasityčioję iš Jėzaus, kareiviai nusiautė skraistę, apvilko jo paties drabužiais ir išsivedė nukryžiuoti. (Mt 27, 27–31)

Visagali amžinasis Dieve, Tu savo Sūnuje, Visatos Valdove, panorai visa suvienyti, kaip Galvoje. Padaryk, kad visa kūrinija, iš pikto vergijos išvaduota, didžiadvasiškai Tau tarnautų ir be paliovos Tave šlovintų. Per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

IV. Kryžiaus kelias

1. Vesdami Jėzų, jie sulaikė Kirėnės gyventoją Simoną, grįžtantį iš laukų, ir uždėjo jam ant pečių kryžių, kad neštų jį paskui Jėzų.

2. Jį lydėjo didelis būrys žmonių, 

tarp jų ir daug moterų, kurios verkė jo ir aimanavo. 

3. Atsigręžęs į jas, Jėzus prabilo: „Jeruzalės dukros! Verkite ne manęs, bet verčiau savęs ir savo vaikų! 

4. Ateis dienos, kai sakys: ‚Laimingos nevaisingosios! 

5. Laimingos negimdžiusios ir nežindžiusios!‘ 

6. Tada sakys kalnams: Griūkite ant mūsų! 

7. ir kalvoms: Pridenkite mus!

8. Jeigu šitaip daro žaliam medžiui, 

9. tai kas gi laukia sausuolio?“

10. Kartu su juo buvo vedami žudyti du piktadariai. (Lk 23, 26–32)

Dieve, norėdamas išgelbėti žmoniją, Tu vienatiniam savo Sūnui skyrei kryžiaus dalią. Suteik mums malonę čia, žemėje, pažinti kryžiaus slėpinį ir danguje džiaugtis atpirkimo vaisiais. Per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

V. Jėzaus mirtis

1. Nuo šeštos iki devintos valandos visą kraštą gaubė tamsa. 

2. O apie devintą valandą Jėzus garsiai sušuko: Eli, Eli, lema sabachtani?, tai reiškia: Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?! 

3. Kai kurie iš ten stovėjusių išgirdę sakė, jog jis šaukiąsis Elijo. 

4. Ir tuoj pat vienas iš jų pribėgęs paėmė kempinę, primirkė ją perrūgusio vyno, užmovė ant nendrės ir padavė jam gerti.

5. Kiti kalbėjo: „Liaukis! Pažiūrėsim, ar ateis Elijas jo išgelbėti.“ 

6. Tuomet Jėzus, dar kartą sušukęs skardžiu balsu, atidavė dvasią.

7. Ir štai šventyklos uždanga perplyšo pusiau nuo viršaus iki apačios, ir žemė sudrebėjo, ir uolos ėmė skeldėti. 

8. Atsivėrė kapų rūsiai, ir daug užmigusių šventųjų kūnų prisikėlė iš numirusių. 

9. Išėję iš kapų po Jėzaus prisikėlimo, jie atėjo į šventąjį miestą ir daug kam pasirodė. 

10. Šimtininkas ir kiti su juo sergintys Jėzų, pamatę žemės drebėjimą ir visa, kas dėjosi, labai išsigando ir sakė: „Tikrai šitas buvo Dievo Sūnus!“ (Mt 27, 45–54)

Melskimės. Dieve, prie iškelto ant kryžiaus savo Sūnaus Tu leidai stovėti kenčiančiai Motinai. Suteik Bažnyčiai malonę kartu su ja dalyvauti Kristaus kančioje ir džiaugtis prisikėlimo garbėje. Per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.