IV dalis. Garbės slėpiniai

I. Prisikėlimas iš numirusiųjų

1. Pirmąją savaitės dieną, labai anksti, dar neišaušus, Marija Magdalietė atėjo pas kapą ir pamatė, kad akmuo nuverstas nuo rūsio angos. 

2. Ji nubėgo pas Simoną Petrą ir kitą mokinį, kurį Jėzus mylėjo, ir pranešė jiems: „Paėmė Viešpatį iš kapo, ir mes nežinome, kur jį padėjo.“ 

3. Petras ir tas kitas mokinys nuskubėjo prie kapo. 

4. Bėgo abu kartu, bet tasai kitas mokinys pralenkė Petrą ir pirmas pasiekė kapo rūsį. 

5. Pasilenkęs jis mato paliktas drobules, tačiau į vidų nėjo. 

6. Netrukus iš paskos atbėgo ir Simonas Petras. 

7. Jis įėjo į rūsį ir mato paliktas drobules ir skarą, buvusią ant Jėzaus galvos, ne su drobulėmis paliktą, bet suvyniotą ir atskirai padėtą. 

8. Tuomet įėjo ir kitas mokinys, kuris pirmas buvo atbėgęs prie kapo. 

9. Jis pamatė ir įtikėjo. 

10. Mat jie dar nebuvo supratę Rašto, kad jis turėsiąs prisikelti iš numirusių. (Jn 20 1–10)

Dieve, Tavo Sūnus, nugalėjęs mirtį, atkėlė vartus amžinybėn. Duok mums Šventosios Dvasios šviesoje prisikelti naujam gyvenimui. Per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

II. Įžengimas į Dangų

1. Susirinkusieji ėmė jį klausinėti: „Viešpatie, gal tu šiuo metu atkursi Izraelio karalystę?“ 

2. Jis atsakė: „Ne jūsų reikalas žinoti laiką ir metą, kuriuos Tėvas nustatė savo galia. 

3. Kai ant jūsų nužengs Šventoji Dvasia, jūs gausite jos galybės 

4. ir tapsite mano liudytojais Jeruzalėje ir visoje Judėjoje bei Samarijoje, ir lig pat žemės pakraščių.“

5. Tai pasakęs, jiems bežiūrint, Jėzus pakilo aukštyn, 

6. ir debesis jį paslėpė nuo jų akių. 

7. Kai jie akių nenuleisdami žiūrėjo į žengiantį dangun Jėzų, 

8. štai prie jų atsirado du vyrai baltais drabužiais ir prabilo: 

9. „Vyrai galilėjiečiai, ko stovite žiūrėdami į dangų? 

10. Tasai Jėzus, paimtas nuo jūsų į dangų, sugrįš taip pat, kaip esate jį matę žengiant į dangų. (Apd 1, 6–11)

Visagali Dieve, užtvindyk mūsų širdis šventu džiaugsmu ir nuoširdžiausiu dėkingumu, nes Tavo Sūnaus įžengimas į dangų reiškia ir mūsų pergalę: ta garbė, kurią jau pasiekė Kristus – mūsų Galva, laukia ir mūsų – Jo mistinio Kūno narių. Jis gyvena ir viešpatauja per amžius. Amen.

III. Šventosios Dvasios atsiuntimas

1. Atėjus Sekminių dienai, visi mokiniai buvo drauge vienoje vietoje. 

2. Staiga iš dangaus pasigirdo ūžesys, tarsi pūstų smarkus vėjas. 

3. Jis pripildė visą namą, kur jie sėdėjo. 

4. Jiems pasirodė tarsi ugnies liežuviai, kurie pasidaliję nusileido ant kiekvieno iš jų. 

5. Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios 

6. ir pradėjo kalbėti kitomis kalbomis, kaip Dvasia jiems davė prabilti.

7. Jeruzalėje gyveno žydų ir pamaldžių žmonių iš visų tautų po dangumi. 

8. Pasigirdus tam ūžesiui, subėgo daugybė žmonių. 

9. Jie didžiai nustebo, kiekvienas girdėdamas savo kalba juos kalbant. 

10. Lyg nesavi ir nustėrę jie klausinėjo: „Argi va šitie kalbantys nėra galilėjiečiai? Tai kaipgi mes kiekvienas juos girdime savo krašto kalba?!“ (Apd 2, 1–8)

Visagali Dieve, teužlieja mus Tavo didybės spindesys, tesustiprina Krikštu atgimusiųjų širdis Šventosios Dvasios malonė. Per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

IV. Dievo Motinos paėmimas į Dangų

1. Marija prabilo: „Mano siela šlovina Viešpatį, 

2. mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju, nes jis pažvelgė į nuolankią savo tarnaitę. 

3. Štai nuo dabar palaiminta mane vadins visos kartos, 

4. nes didžių dalykų padarė man Viešpats, ir šventas yra jo vardas! 

5. Jis maloningas iš kartos į kartą tiems, kurie jo klauso.

6. Jis parodo savo rankos galybę ir išsklaido išdidžios širdies žmones.

7. Jis numeta galiūnus nuo sostų ir išaukština mažuosius.

8. Alkstančius gėrybėmis apdovanoja, turtuolius tuščiomis paleidžia.

9. Jis ištiesė pagalbos ranką savo tarnui Izraeliui, kad minėtų jo gailestingumą,

10. kaip buvo žadėjęs mūsų protėviams –Abraomui ir jo palikuonims per amžius.“ (Lk 1, 46–55)

Visagali amžinasis Dieve, Tu savo Sūnaus Motiną, nekaltąją Mergelę Mariją, su kūnu ir siela paėmei į dangų. Duok malonės ir mums nuolat siekti aukštesnių vertybių ir tapti jos garbės dalininkais. Per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

V. Dievo Motinos vainikavimas 

1. Ir pasirodė danguje didingas ženklas: 

2. moteris, apsisiautusi saule, po jos kojų mėnulis, 

3. o ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas. 

4. Ji buvo nėščia ir dejavo, kentėdama sąrėmius bei gimdymo sopulius. 

5. Pasirodė ir kitas ženklas danguje: 

6. štai didžiulis ugniaspalvis slibinas su septyniomis galvomis, su dešimčia ragų ir su septyniomis diademomis ant galvų. 

7. Jo uodega nušlavė trečdalį dangaus žvaigždžių ir nužėrė jas žemėn. 

8. Slibinas tykodamas sustojo priešais moterį, kad, jai pagimdžius, prarytų kūdikį. 

9. Ir ji pagimdė sūnų, berniuką, kuriam skirta ganyti visas tautas geležine lazda. 

10. Kūdikis buvo paimtas pas Dievą, prie jo sosto. (Apr 12, 1–5)

Dieve, savo Sūnaus Gimdytoją paskyręs mūsų Motina ir Valdove, padėk mums jos užtarimu pasiekti Tavo vaikų garbę dangaus karalystėje. Per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.