IV dalis. GARBĖS SLĖPINIAI
Dažniausiai kalbama trečiadienį ir sekmadienį.
Paskelbus slėpinio pavadinimą galima perskaityti čia nurodytą ir su juo susietą Šventojo Rašto ištrauką (tekstas atsiskleidžia paspaudus ant pavadinimo).
Tada – trumpas apmąstymas tyloje.
Po kiekvieno slėpinio apmąstymo kalbėti: Tėve mūsų, Sveika, Marija (10 kartų), Garbė Dievui.
Pabaigus gali būti kalbama slėpinio pabaigos malda (tekstas atsiskleidžia paspaudus MALDA).
Pirmąją savaitės dieną, rytui brėkštant, moterys atėjo prie kapo, nešdamosi paruoštus tepalus. Jos rado akmenį nuritintą nuo kapo, o įėjusios vidun, neberado Viešpaties Jėzaus kūno. Jos sutriko ir nežinojo, ką daryti, bet štai prisiartino du vyrai spindinčiais drabužiais. Moterys išsigando ir nuleido žemyn akis, o tie vyrai prabilo: „Kam ieškote gyvojo tarp mirusiųjų? Nėra jo čia, jis prisikėlė! Atsiminkite, ką jis yra jums sakęs, būdamas Galilėjoje: ‘Žmogaus Sūnus turi būti atiduotas į nusidėjėlių rankas ir nukryžiuotas, o trečią dieną prisikelti!’“ Tuomet jos prisiminė Jėzaus žodžius. Moterys sugrįžo nuo kapo ir viską pranešė Vienuolikai ir visiems kitiems.
Melskimės. – Dieve, Tu savo Sūnaus, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus prisikėlimu nudžiuginai pasaulį. Leisk mums, Jo Motinos Mergelės Marijos užtariamiems, pasiekti amžinojo gyvenimo džiaugsmą. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.
Susirinkusieji ėmė jį klausinėti: „Viešpatie, gal tu šiuo metu atkursi Izraelio karalystę?“ Jis atsakė: „Ne jūsų reikalas žinoti laiką ir metą, kuriuos Tėvas nustatė savo galia. Kai ant jūsų nužengs Šventoji Dvasia, jūs gausite jos galybės ir tapsite mano liudytojais Jeruzalėje ir visoje Judėjoje bei Samarijoje, ir lig pat žemės pakraščių.“
Tai pasakęs, jiems bežiūrint, Jėzus pakilo aukštyn, ir debesis jį paslėpė nuo jų akių. Kai jie akių nenuleisdami žiūrėjo į žengiantį dangun Jėzų, štai prie jų atsirado du vyrai baltais drabužiais ir prabilo: „Vyrai galilėjiečiai, ko stovite žiūrėdami į dangų? Tasai Jėzus, paimtas nuo jūsų į dangų, sugrįš taip pat, kaip esate jį matę žengiant į dangų.“ Tuomet jie sugrįžo į Jeruzalę iš vadinamojo Alyvų kalno, buvusio netoliese – kiek leidžiama nueiti šabo dieną.
Melskimės. – Šventoji išminties, supratimo, patarimo, tvirtumo, žinojimo, maldingumo ir Dievo baimės Dvasia! Padėk nuns nugalėti žmogiškąjį silpnumą ir pasiekti amžinąją laimę danguje, kur Tu su Tėvu ir Sūnumi gyveni ir viešpatauji per amžius. Amen.
Atėjus Sekminių dienai, visi mokiniai buvo drauge vienoje vietoje. Staiga iš dangaus pasigirdo ūžesys, tarsi pūstų smarkus vėjas. Jis pripildė visą namą, kur jie sėdėjo. Jiems pasirodė tarsi ugnies liežuviai, kurie pasidaliję nusileido ant kiekvieno iš jų. Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios ir pradėjo kalbėti kitomis kalbomis, kaip Dvasia jiems davė prabilti.
Melskimės. – Visagali amžinasis Dieve, Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.
Štai aš jums atskleidžiu paslaptį: nors mes ne visi užmigsime, bet visi būsime pakeisti, – staiga, viena akimirka, gaudžiant paskutiniam trimitui. Trimitas nuaidės, ir mirusieji bus prikelti jau negendantys, ir mes būsime pakeisti. Juk reikia, kad šis gendantis [kūnas] apsivilktų negendamybe, šis marus [kūnas] apsivilktų nemarybe. Kada šis gendantis [kūnas] apsivilks negendamybe ir šis marus [kūnas] apsivilks nemarybe, tuomet išsipildys užrašytas žodis: Pergalė sunaikino mirtį! Kurgi, mirtie, tavoji pergalė? Kurgi, mirtie, tavasis geluonis?! Mirties geluonis yra nuodėmė, o nuodėmės jėga – Įstatymas. Bet dėkui Dievui, kuris duoda mums pergalę per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų.
Melskimės. – Visagali amžinasis Dieve, Tu savo Sūnaus Motiną, nekaltąją Mergelę Mariją, su kūnu ir siela paėmei į dangų. Duok malonės ir mums, apmąsčiusiems Marijos paėmimo į dangų slėpinį, nuolat siekti aukštesniųjų dalykų ir tapti jos garbės dalininkais. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.
Ir pasirodė danguje didingas ženklas: moteris, apsisiautusi saule, po jos kojų mėnulis, o ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas. Ji buvo nėščia ir dejavo, kentėdama sąrėmius bei gimdymo sopulius. Pasirodė ir kitas ženklas danguje: štai didžiulis ugniaspalvis slibinas su septyniomis galvomis, su dešimčia ragų ir su septyniomis diademomis ant galvų. Jo uodega nušlavė trečdalį dangaus žvaigždžių ir nužėrė jas žemėn. Slibinas tykodamas sustojo priešais moterį, kad, jai pagimdžius, prarytų kūdikį. Ir ji pagimdė sūnų, berniuką, kuriam skirta ganyti visas tautas geležine lazda. Kūdikis buvo paimtas pas Dievą, prie jo sosto. O moteris pabėgo į dykumą, kur buvo jai Dievo paruošta būstinė, kad tenai ji būtų maitinama tūkstantį du šimtus šešiasdešimt dienų.
Melskimės. – Dieve, savo Sūnaus Gimdytoją paskyręs mūsų Motina ir Valdove, padėk mums jos užtarimu pasiekti Tavo vaikų garbę Dangaus Karalystėje. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.