Malda Aušros Vartų Marijai
O MANO MOTINA, Švenčiausioji Mergele Marija, aš visiškai atsiduodu tavo malonei ir neapsakomam gailestingumui šiandien ir visados, o labiausiai mirties valandą. Tau pavedu savo sielą ir kūną, visą viltį ir džiaugsmą, visas savo kančias ir nelaimes! Gyvenimą ir jo pabaigą į šventąsias tavo rankas atiduodu, kad per tavo nuopelnus visi mano darbai ir veiksmai būtų sutvarkyti ir sutaikyti pagal tavo šventą norą ir mieliausiojo tavo Sūnaus valią! Amen.
Šv. Jono Pauliaus II malda
O MARIJA, GAILESTINGUMO MOTINA, budėk su mumis, kad tikėtume Kristaus kryžiaus galia, kad žmogus nepamestų gėrio kelio, neprarastų nuodėmės supratimo, mokėtų vis labiau viltis Dievu, kuris apstus Gailestingumo, laisva valia darytų gerus darbus, kuriuos Dievas paskyrė atlikti, ir visą laiką gyventų Jo Didybės šlovei. Amen.
Popiežiaus Pranciškaus malda
Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos, Gailestingumo Motinos, koplyčioje Vilniuje,
2018 m. rugsėjo 22 d.
Esame priešais „Aušros Vartus“, tiksliau prie to, kas liko iš šio miesto gynybinės sienos, kuri saugojo nuo visokių pavojų ir provokacijų ir 1799 metais užpuolikų kariuomenės buvo visiškai sugriauta. Liko tik šie vartai, kuriuose jau tada buvo Gailestingumo Mergelės atvaizdas, Šventosios Dievo Motinos, kuri visuomet yra pasirengusi mums pagelbėti, ateiti mums į pagalbą.
Jau nuo tų dienų ji norėjo mus pamokyti, kad galima gintis be puolimo, kad galima būti apdairiems be liguisto nepasitikėjimo visais. Ši Motina, paveiksle pavaizduota be Kūdikio, auksu karūnuota, yra visų Motina; kiekviename, kuris čia atvyksta, ji mato tai, ko labai dažnai net mes patys nepajėgiame suvokti: ji įžvelgia savo Sūnaus Jėzaus veidą, įspaustą mūsų širdyse.
Ir nuo tos akimirkos, kai Jėzaus atvaizdas buvo įspaustas kaip antspaudas kiekvieno žmogaus širdyje, kiekvienas vyras ir kiekviena moteris mums suteikia galimybę susitikti Dievą. Kai mes užsidarome savyje iš baimės, kai statome sienas ir užtvaras, galiausiai užkertame kelią Jėzaus Gerajai Naujienai, lydinčiai kitų istoriją ir gyvenimą. Praeityje statėme per daug sienų, bet šiandien jaučiame poreikį pažvelgti vienam į kitą ir pripažinti vienas kitą broliais, kad eitume kartu su džiaugsmu ir taika, atrasdami ir patirdami brolystės vertę (plg. Evangelii gaudium, 87). Kiekvieną dieną šioje vietoje Gailestingumo Motiną aplanko daugybė žmonių iš įvairių šalių: lietuvių, lenkų, baltarusių ir rusų; katalikų ir stačiatikių. Šiandien tai tampa įmanoma dėl komunikacijų ir tarp mūsų šalių esančios judėjimo laisvės. Būtų nuostabu, jeigu kartu su šia judėjimo laisve būtų siejama taip pat laisvė kurti visiems susitikimo bei solidarumo vietas, kad galėtume dalytis dovanomis, kurias neatlygintinai gavome, kad išeitume iš savęs pačių ir dovanotume save kitiems, savo ruožtu priimdami ir kitus su jų skirtingumais kaip dovaną ir mūsų gyvenimo turtą.
Kartais atrodo, kad atsivėrimas pasauliui mus įmeta į konkurencijos erdvę, kur žmogus žmogui – vilkas, kur vietos yra tik mus skaldantiems konfliktams, įtampai, kuri mus išsunkia, neapykantai ir priešiškumui, kurie mūsų niekur neveda (plg. Gaudete et exsultate, 71–72).
Gailestingumo Motina, kaip kiekviena gera motina, mėgina suvienyti šeimą ir kužda kiekvienam į ausį: „Ieškok savo brolio.“ Taip mums atveria duris į naują pradžią, į naują aušrą. Mus veda prie slenksčio, tarsi prie Evangelijoje minimo turtuolio rūmų durų (plg. Lk 16, 19–31). Šiandien mūsų laukia vaikai ir šeimos kraujuojančiomis žaizdomis; ir tai nėra Lozoriaus žaizdos, kaip palyginime, tai Jėzaus žaizdos; jos tikros, konkrečios, o iš savo skausmo gelmių, iš savo tamsos jie šaukia, kad mes jiems atneštume gydančią meilės šviesą. Nes gailestingoji meilė yra raktas, atrakinantis dangaus vartus.
Brangūs broliai ir seserys! Tegul peržengdami šį slenkstį patirsime mūsų tarpusavio santykius nutyrinančią jėgą, o Motina tepadeda mums gailestingai ir nuolankiai žvelgti į kitų trūkumus, neaukštinant savęs prieš kitus (plg. Fil 2, 3). Mąstydami Rožinio slėpinius prašykime jos, kad būtume bendruomene, skelbiančia Kristų Jėzų, mūsų viltį, ir kurtume Tėvynę, galinčią priimti visus, gebančią iš Mergelės Motinos priimti dialogo ir kantrumo dovanas, artumo, mylinčio atleidimo ir nesmerkiančio svetingumo dovanas (plg. Evangelii gaudium, 165); Tėvynę, kuri pasirenka statyti tiltus, bet ne sienas, kuri mieliau renkasi gailestingumą, bet ne teisimą. Te Marija visada būna Aušros Vartais visam šiam palaimintam kraštui!
Atsiduodami jos vedimui dabar melskimės apmąstydami Rožinio trečiąjį Džiaugsmo dalies slėpinį.
Švenčiausioji Mergele Marija, Dievo ir Bažnyčios Motina, neapsakoma malone tu esi gailestingumo šaltinis visai žmonijai. Maloniai pažvelk į savo vaikus, nuolankiai pasitikinčius tavo užtarimu, ir padaryk, kad būtume uolūs Dievo gerumo liudytojai, ypač ten, kur trūksta tikėjimo šviesos, paguodos vilties ir gyvos meilės liepsnos. Prašome, pagelbėk mums, kad nepaliautume laukti Dievo Karalystės – taikos, teisingumo ir meilės Karalystės atėjimo į mūsų šeimas, miestus, tautas ir visą pasaulį. Gailestingumo Motina ir mūsų Motina, padaryk mus visus gailestingus, kaip ir mūsų Tėvas danguje yra gailestingas. Amen.
Beáta Virgo María, Dei et Ecclésiæ Mater, ineffábili grátia cuncto humáno géneri fons misericórdiæ, réspice cleménter fílios, qui intercessiónem tuam humíliter confídunt impetráre, ac præsta, ut strénui simus domínicæ testes benignitátis, máxime ubi lux fídei et spes consolatiónis et flamma viva caritátis desunt. Nobis, quǽsumus, adésto propítia, ut simul advéntum Regni Dei præstolémus assídui, Regni pacis, iustítiæ et amóris, in famíliis, in óppidis, in natiónibus nostris et in univérso mundo. Mater Misericórdiæ et Mater nostra, fac nos omnes misericórdes, sícuti miséricors est Pater noster in cælis. Amen.
Gailestingumo Motinos vainikėlis
Sveika Karaliene, Gailestingoji Motina,
mūsų gyvybe, paguoda ir viltie, sveika!
Tavęs šaukiamės, ištremtieji Ievos vaikai,
tavęs ilgimės, verkdami ir vaitodami šiame ašarų klonyje.
Todėl tu, mūsų Užtarėja, savo gailestingas akis į mus atkreipki
ir Jėzų, garbingą mylimąjį Sūnų, mums po šios tremties parodyk.
O geroji, o malonioji, o mieliausioji Mergele Marija!
(ant didžiųjų karolėlių)Marija, Gailestingumo ir Malonės motina,
gelbėk mus nuo visokių pavojų ir užtark mirties valandą!
(ant mažųjų karolėlių)Marija, Gailestingumo Motina, melsk savo Sūnų,
kad būtų mums gailestingas!
Pabaigos malda
O Marija, Gailestingumo Motina, tu nuolat mus globoji ir tiesi pilnas malonių rankas. Tavo motiniška Širdis trokšta suteikti visa, ko mums reikia. Pasitikėdami tavo gerumu, meldžiame tave išprašyti mums reikalingų malonių. Savo galingu užtarimu padėk mums laikytis skaistumo, ištikimai mylėti tave vaiko meile ir saugoti širdyje tavo Sūnaus Širdies paveikslą. Tegu Švenčiausioji Jo Širdis mums vadovauja ir nuveda į Amžinąją Šviesą. Amen.
Apie
Lietuvos žemes puldinėjant totoriams bei šlyjant santykiams su Rusija, Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras 1503 m. suteikė Vilniui privilegiją pastatyti mūrinius įtvirtinimus aplink visą miestą. Sakoma, kad sienos kertinis akmuo buvo padėtas ten, kur kelias vedė į Medininkus, ir toliau – per Ašmeną Minsko link. Pašventinus akmenį, prasidėjo vartų, vėliau pramintų Aušros, statyba. Nenustatyta, kada buvo baigtos statyti mūrinės sienos, bet žinoma, jog jau 1522 m. visas miestas buvo apjuostas mūru..
Vartai, kuriuose dabar yra Gailestingumo Motinos koplyčia, pirmą kartą paminėti 1514 m. kaip Medininkų vartai. Pavadinimas Porta Acialis (lot.), Ostra brama (lenk.), t. y. Aštrieji vartai, pirmąsyk pavartotas 1594 m. Kodėl šiuos vartus imta taip vadinti – nežinia. Vilniaus apylinkių lietuviai vartojo Ašmens vartų pavadinimą. Kai kas jį sieja su Ašmenos miesto vardu, kitakalbių žmonių suprastu pažodžiui (lot. acies – ašmenys) ir išverstu į lotynų bei lenkų kalbas. Nuo kada ir kodėl jie lietuviškai pradėti vadinti Aušros vartais – taip pat nežinia. Galbūt toks vartų pavadinimas radosi dėl Švč. Mergelės Marijos Aušros žvaigždės įvaizdžio.
Koplyčia Gailestingumo Motinos paveikslą apglobė ne iš karto. Iš pradžių Švč. Mergelės Marijos atvaizdas kabojo nedidelėje vidinės vartų pusės nišoje kaip pora išorėje kabančiam „Pasaulio Išganytojui“. Abu paveikslai buvo miesto nuosavybė. Paveikslas neturėjo nei tinkamos koplyčios, nei stebuklingiems paveikslams deramų puošmenų. Taip buvo, iki Vilniun 1626 m. atsikėlė basieji karmelitai. Jie gavo sklypą prie Aušros vartų vienuolynui ir bažnyčiai statydintis.
Bažnyčią karmelitai pašventino tik 1654 m. Šventovė skirta didžiajai ispanų mistikei, Bažnyčios Mokytojai ir karmelitų ordino reformatorei bei vienuolynų steigėjai šv. Teresei Avilietei. Nuo pat įsikūrimo karmelitai rūpinosi miesto vartuose kabančiu paveikslu. Vienuoliai rengė prie jo pamaldas, taip skatindami ir miestiečių maldingumą. 1668 m. miesto valdžia pavedė karmelitams globoti Dievo Motinos atvaizdą, o 1671 m. karmelito t. Šventosios Dvasios Karolio rūpesčiu paveikslui saugoti pastatyta medinė koplyčia. Statybos metu paveikslas buvo laikomas Šv. Teresės bažnyčioje, vėliau iškilmingai perneštas į koplyčią.
1702 m. Vilnių užėmus švedams, uždrausta viešai gerbti paveikslą ir apskritai rinktis gatvėje. Vaduojant vartus, nukentėjo Dievo Motinos atvaizdas – jį perskrodė kulka. 1711 m. sudegus medinei, 1712–1715 m. buvo pastatyta mūrinė, mūsų laikus pasiekusi, 1829 m. įgavusi vėlyvojo klasicizmo stilių koplyčia. Ji buvo statoma taip, kad tikintieji galėtų melstis prie paveikslo gatvėje, nes į koplyčią buvo patenkama iš vienuolyno sodo ir pasauliečiams, ypač moterims, nebuvo leidžiama į ją įeiti. 1828–1829 m. remonto metu šoniniai langai padidinti iki grindų. 1785 m. gatvėje buvo uždrausta prekiauti pamaldų Aušros Vartuose metu. Iš visų praeivių, nesvarbu, kokios jie tikybos, reikalauta nuo vartų iki Pociejų koplyčios eiti nepridengta galva.
1844 m. už pagalbą sukilėliams išvarius karmelitus, vienuolynas buvo atiduotas stačiatikiams, o koplyčia perduota diecezinei dvasininkijai. Nuo tada įėjimas į ją tapo atviras. Dar prieš atidarant koplyčią, 1789–1799 m. pagal Pietro di Rossi projektą buvo pastatyta galerija su vidiniais laiptais maldininkams. Tai klasicistinis dviejų aukštų pastatas su uždara vidinio viršutinio ir atvira apatinio aukšto galerija. Iš pradžių ir viršutinė arkada buvo atvira. 1830 m. remonto metu buvusios medinės baliustrados pakeistos mūriniais parapetais, angos įstiklintos, galerijos viduje perstatyti laiptai. Dabar viršutiniame galerijos aukšte įrengti vargonai (anksčiau jie buvo abipus altoriaus), o pati galerija sujungta su koplyčia.
Aušros vartų Marijos šauktasi ne tik gaisrų ir karų akivaizdoje. Po paskutinio Abiejų Tautų Respublikos padalijimo (1795 m.) didžioji Lietuvos dalis, o vėliau ir visa Lietuva, su Vilniumi atiteko Rusijai. Trys sukilimai (1794, 1831, 1863 m.) neišlaisvino nei Lenkijos, nei Lietuvos, tačiau rodė nepaliaujamą ryžtą atgauti laisvę. Drauge su persekiojimais po sukilimų augo ir pamaldumas Aušros vartų Dievo Motinai. Šventovė tapo ne tik religinių, bet ir politinių manifestacijų vieta. Čia meldėsi filaretai ir filomatai – slaptos Vilniaus studentiškos draugijos nariai. Lenkiškai rašę XIX a. vilniečiai literatai, svarbūs ir lietuvių kultūrai, Juozapas Ignotas Kraševskis, Julijus Slovackis, Vladislavas Syrokomlė (Liudvikas Kondratavičius) prisidėjo prie Aušros vartų Marijos populiarinimo. Garsus Vilniaus kompozitorius Stanislovas Moniuška parašė šiai šventovei keturias iškilmingas litanijas chorui ir orkestrui.
Aušros vartai pamažu tapo ir lenkų, ir lietuvių kovos už laisvę bei valstybingumą simboliu. Po Pirmojo pasaulinio karo, Vilniaus kraštą įjungus į Lenkiją, abiejų tautų keliai kuriam laikui išsiskyrė. Aušros vartų Mariją imta vadinti Rytinių Lenkijos sienų globėja. Popiežius Pijus XI, sergėdamas abi tautas nuo dar didesnio susipriešinimo, nepanorėjo, kad paveikslas būtų vainikuotas Lenkijos Karalienės titulu.
Gausiose ir lenkų, ir lietuvių tremtyse bei emigracijose Aušros Vartų šventovė iškyla kaip prarastos tėvynės simbolis, o pamaldumas jos Dievo Motinai – kaip tautinio tapatumo ženklas ir vilties atrama. Karų, politinių pervartų ir skurdo po pasaulį išblaškyti lietuviai ir buvę Vilniaus krašto gyventojai lenkai rinkosi Ją savo draugijų globėja, meldė Jos globos pabėgėlių stovyklose ir Sibiro tremtyje, kur galėdami steigė Gailestingumo Motinai skirtas bažnyčias. Aušros Vartų lietuvių parapijos įsikūrė Niujorke (JAV) ir Monrealyje (Kanada). Lenkai tokias bažnyčias statėsi ne tik užsienyje; po Antrojo pasaulinio karo priversti palikti Vilniaus kraštą ir persikelti į Lenkiją, jie norėjo turėti Aušros Vartams dedikuotų bažnyčių (pvz., Varšuvoje), o kai kada statydino net paties vartų pastato kopijas, kaip padaryta 1989 m. viename Radomo vyskupijos miestelyje. 1970 m. Vatikane, Šv. Petro bazilikos požemyje, pašventinta Lietuvių koplyčia, kurios altoriuje – mozaikinis, popiežiaus Pauliaus VI pašventintas Aušros Vartų Gailestingumo Motinos atvaizdas.
Persekiojimai, prasidėję Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, pamaldumo Aušros Vartų Marijai nesunaikino. 1948 m. Vilniuje įkurta slapta lietuvių katalikų savišvietos draugija Aušros Vartų Mergelės Marijos kolegija, saugumo organų livkiduota 1950 m. Po 1973 m. į atlaidus pradėjo organizuotai keliauti Eucharistijos bičiuliai – nelegalios katalikų jaunimo organizacijos nariai. Vilniaus parapijų jaunimas prie Dievo Motinos paveikslo pasikeisdami kalbėdavo šv. rožinį. 1979 m. lapkričio 16 d. savo pirmąsias veiklos metines čia šventė Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetas. Komiteto narius sveikino iš įvairių šalies vietovių suvažiavęs jaunimas.
Po 1990 m., nepriklausomoje Lietuvoje, kaip buvo atgauta ne tik politinė, bet ir visiška religinė laisvė, Aušros vartai tapo daugiau asmeninio pamaldumo židiniu. Tačiau ir šiandien jie išlieka svarbūs kaip dvasinės atsparos vieta vartotojų ideologijos ir vertybių sumaišties paliestame pasaulyje. Plaukiantys iš kaimyninių šalių atvykę maldininkai randa Aušros vartus atvirus visiems, kas ieško Dievo Motinos globos.
MMV, kAK