EUCHARISTIJOS LITURGIJA: Eucharistijos malda
Eucharistijos malda (anaphora)
Eucharistijos maldos pratarmė – Dėkojimo giesmė (prefacija).
Vad.: Viešpats su jumis. Visi: Ir su tavimi.
Vad.: Aukštyn širdis! Visi: Keliame į Viešpatį.
Vad.: Dėkokime Viešpačiui Dievui. Visi: Verta ir teisinga.
Dóminus vobíscum.
Et cum spíritu tuo.
Sursum corda!
Habémus ad Dóminum.
Grátias agámus Dómino Deo nostro.
Dignum et iustum est.
Vadovas gieda arba kalba dėkojimo įžangos giesmę, kuria Bažnyčia dėkoja Tėvui per Kristų Šventojoje Dvasioje už visus Jo darbus, už sukūrimą, atpirkimą ir pašventinimą, kurią užbaigia visi kartu, giedodami Dievui Triskart Šventas, taip, kaip Apreiškimo Jonui knygoje gieda angelų minios ir kaip Jeruzalės minios sutiko ant asilo atjojantį Viešpatį:
Šventas, šventas, šventas Viešpats, galybių Dievas! * Pilnas yra dangus ir žemė Jo garbės. * Osana aukštybėse! * Garbė Tam, kurs ateina Viešpaties vardu! * Osana aukštybėse!
Sanctus, Sanctus, Sanctus Dóminus Deus Sábaoth! * Pleni sunt cæli et terra glória tua. Hosánna in excélsis! Benedíctus qui venit in nómine Dómini! Hosánna in excélsis!
[Dera atsiklaupti].
Eucharistijos malda
Vadovas kalba Eucharistijos maldą. Visi klausosi.
Epiklezė (prašymas atsiųsti Šventąją Dvasią)
Ištiesęs rankas virš mūsų atneštų duonos ir vyno, vadovas Bažnyčios vardu meldžia Tėvą atsiųsti Šventąją Dvasią, kad Jos galia duona ir vynas taptų Kristaus Kūnu ir Krauju ir kad Eucharistijos dalyviai būtų vienas kūnas ir viena dvasia. (ATSIKLAUPIAME)
Paskutinės Vakarienės (Eucharistijos įsteigimo) atpasakojimas
Kristaus žodžių bei veikimo jėga ir Šventosios Dvasios galia duona ir vynas tampa Kristaus Kūnu ir Krauju – sudabartinama (t.y. tampa mums reikšminga) vieną kartą ir visiems laikams Jo ant kryžiaus paaukotoji auka.
KAI SAVO NORU turėjo būti kančiai išduotas, Jis paėmė duoną, dėkodamas ją laužė ir davė savo mokiniams, tardamas:
IMKITE IR VALGYKITE JOS VISI,
NES TAI YRA MANO KŪNAS,
KURIS UŽ JUS ATIDUODAMAS.
Qui cum Passióni voluntárie traderétur, accépit panem et grátias agens fregit, dedítque discípulis suis, dicens:
Accípite et manducáte ex hoc omnes: hoc est enim corpus meum, quod pro vobis tradétur.
Vadovas parodo pašventintą Duoną. Jam priklaupiant nusilenkiame.
LYGIAI TAIP PO vakarienės Jis, paėmęs ir taurę vyno, vėl dėkodamas davė mokiniams tardamas:
IMKITE IR GERKITE IŠ JOS VISI,
NES TAI YRA TAURĖ
NAUJOSIOS IR AMŽINOSIOS SANDOROS,
MANO KRAUJO,
KURIS UŽ JUS IR VISUS IŠLIEJAMAS
NUODĖMĖMS ATLEISTI.
TAI DARYKITE MANO ATMINIMUI.
Símili modo, postquam cenátum est, accípiens et cálicem íterum tibi grátias agens dedit discípulis suis, dicens:
Accípite et bíbite ex eo omnes:
hic est enim calix sánguinis mei novi et ætérni testaménti, qui pro vobis et pro multis effundétur in remissiónem peccatórum. Hoc fácite in meam commemoratiónem.
Vadovas parodo Taurę. Jam priklaupiant, nusilenkiame.
Vad.: Tikėjimo paslaptis!
Visi: Mes skelbiame, Viešpatie, Tavo mirtį ir išpažįstame Tavo prisikėlimą, laukdami Tavęs ateinant.
Arba B: Kada tik valgome šią duoną ir geriame iš šios taurės, mes skelbiame, Viešpatie, Tavo mirtį, laukdami Tavęs ateinant.
Arba C: Išgelbėk mus, pasaulio Gelbėtojau, kuris savo kančia ir prisikėlimu mus atpirkai.
Mystérium fídei!
Mortem tuam annuntiámus, Dómine, et tuam resurrectiónem confitémur, donec vénias.
Vel. Quotiescúmque manducámus panem hunc et cálicem bíbimus, mortem tuam annuntiámus, Dómine, donec vénias.
Vel. Salvátor mundi, salva nos, qui per crucem et resurrectiónem tuam liberásti nos!
Vadovas tęsia Eucharistijos maldą.
Anamnezė (Jėzaus Kristaus kančios, prisikėlimo ir žengimo į dangų atminimas)
Bažnyčia prisimena Kristaus kančią, mirtį, prisikėlimą ir garbingą įžengimą į dangų. Ji aukoja Tėvui auką Jo Sūnaus, kuris mus su Juo sutaikino.
Užtarimai
Bažnyčia išsako tai, kad Eucharistija yra vieningai švenčiama su visa dangaus ir žemės, gyvųjų ir mirusiųjų Bažnyčia, taip pat vienybėje su Bažnyčios ganytojais – popiežiumi, vyskupijos vyskupu, jo kunigais bei diakonais ir su viso pasaulio vyskupais drauge su jų Bažnyčiomis.
Didžioji doksologija (pagarbinimas)
Eucharistijos maldą vadovas užbaigia pakėlęs pateną su Duona ir Taurę ir šlovindamas Dievą:
Vad.: PER JĮ, SU JUO IR JAME
Tau, visagali Dieve Tėve,
su Šventąja Dvasia
visa garbė ir šlovė per amžius. Visi: Amen.
Per ipsum, et cum ipso, et in ipso, est tibi Deo Patri omnipoténti, in unitáte Spíritus Sancti, omnis honor et glória per ómnia sǽcula sæculórum.
Amen.
VISI ATSISTOJA.
PAAIŠKINIMAI
Eucharistijos centras ir viršūnė yra EUCHARISTIJOS (padėkos ir konsekracijos (pašventinimo)) MALDA. Ji – svarbiausioji malda, mūsų dėkojimo, Eucharistijos malda. Per Kristų su Kristumi ir Kristuje šloviname savo Dievą Tėvą su Šventąja Dvasia. Joje daug ženklų ir simbolių, ir didžios prasmės žodžių. Šią maldą gaubia šventoji tyla. Dievo Dvasia tepripildo pakylėtas mūsų širdis.
Svarbiausi EUCHARISTIJOS MALDOS (gr. anaphora – pakėlimas, išaukštinimas) dėmenys:
1) Dėkojimas (jis labiausiai išreiškiamas prefacija): kunigas visos šventosios tautos vardu šlovina Dievą Tėvą ir jam dėkoja už visą išganymo darbą apskritai ar kuriuo nors atžvilgiu skyrium, žiūrint, kas tą dieną, toje šventėje ar tuo liturginiu laiku ypatingai minima.
2) Pritarimo giesmė (aklamacija): visi susirinkusieji, vienydamiesi su dangaus galybėmis, gieda „Šventas ... Osana ... Garbė tam ...“ (Iz 6, 3; Apr 4, 8; Mt 21, 9; Mk 11, 10; Jn 12, 13) Ši aklamacija yra Eucharistijos maldos dalis ir turi būti skelbiama visų susirinkusiųjų kartu su kunigu. „Osana“ ...
3) Epiklezė (gr. epiclesis – šaukimasis): Bažnyčia specialiomis maldomis šaukiasi Šventosios Dvasios galybės ir maldauja, kad pašventintų bei Kristaus Kūnu ir Krauju paverstų žmonių atnašas ir kad Komunijoje priimta tyroji auka būtų išganinga visiems, kurie ją priima.
4) Įsteigimo atpasakojimas ir konsekracija: Kristaus žodžiais ir veiksmais atliekama auka, kurią pats Kristus įsteigė per Paskutinę vakarienę, kai savo Kūną ir Kraują paaukojo duonos ir vyno pavidalais, davė apaštalams valgyti ir gerti bei liepė jiems tą slėpinį nuolat kartoti (plg. 1 Kor 11, 23–26; Mk 14, 22–25; Lk 22, 15–20; Mt 26, 26–29).
5) Anamnezė (gr. anamnesis – atminimas): Bažnyčia, vykdydama per apaštalus iš Viešpaties Kristaus gautą įsakymą, mini patį Kristų ir ypačiai prisimena jo palaimingą kančią, garbingą prisikėlimą ir įžengimą į dangų.
6) Paaukojimas: Bažnyčia, ypač dabar čia susirinkusioji, šiame atminime Šventojoje Dvasioje aukoja Tėvui tyrą auką. Bažnyčia trokšta, kad tikintieji ne tik aukotų šią tyrąją auką, bet ir patys išmoktų aukoti save pačius ir, Kristui tarpininkaujant, kaskart vis tobuliau vienytųsi tarpusavyje ir su Dievu, idant Dievas pagaliau būtų visa visuose.
7) Užtarimai: iš jų matyti, kad Eucharistija švenčiama vienybėje su visa danguje ir žemėje esančia Bažnyčia ir kad auka aukojama už Bažnyčią ir visus gyvus bei mirusius jos narius, kurie yra pašaukti dalyvauti Kristaus Kūnu ir Krauju įgytame atpirkime ir išganyme.
8) Baigiamoji doksologija (gr.doxa – šlovė, pagarbinimas): ja pašlovinamas Dievas; žmonės savo pritarimo aklamacija „Amen“ ją patvirtina ir užbaigia.