Aušrinė liturginė valanda
[Pradžia – ĮŽANGOJE.]
Himnas
Tu amžinasis! Nemarus!
Gyvybės tu versmė gausi!
Pažvelki, Dieve, čia į mus,
nes Tėvas mūsų tu esi.
Nors mes ir mirčiai pasmerkti,
būt norim su tavim arti.
Mes turim ištarmę žūties
už kaltę pirmojo žmogaus.
Pavirsim dulkėm po mirties –
kaip auką žemė mus priglaus,
nes mes iš dulkių sukurti,
dėl išdidumo žūt verti.
Tačiau tas dvasinis pradmuo,
kurį mums įkvėpei pradžioj,
kaip nenuvystantis želmuo
nežus akimirkoj skaudžioj,
kada mirtis mus palytės
pirštu grėsmingos nebūties.
Prisikėlimo pažadai –
džiugi paguoda ir viltis,
nes Kristaus pavyzdį matai,
juk pirmas prisikėlė jis.
Sugrįžęs gyvas iš mirties,
jį tikinčius dangun pakvies.
Leisk džiaugtis laimės šalyje,
o Dieve, mirusiems (-iam, -iai) tavy!
Ne veltui žemės kelyje
lydėjo juos (jį, ją) viltis gaivi
sulaukt gyvenimo kilnaus
iš Dvasios, Tėvo ir Sūnaus.
Ir mums leisk džiūgaut amžinai,
tave išvydus po mirties!
Tik tu patenkini visai –
Pradžia ir Pabaiga būties!
Giedosim padėkos himnus.
O Dieve, tau garbė tebus! Amen.
Psalmodija
1 prieg. Iš žemės mus, Viešpatie, sukūrei
ir davei mums kūną;
prikelk mus teismo dieną, mūsų Atpirkėjau!
39 (40) psalmė (2–14. 17–18)
I
Kantriai aš Viešpaties laukiau, *
jis pasilenkė prie manęs ir išgirdo mano šauksmą.
Ištraukė mane iš duobės pražūtingos, *
iš mirtinos klampynės,
ant uolos pastatė mano kojas *
ir sutvirtino mano žingsnį.
Man į lūpas įdėjo naują giesmę – *
šlovinimo giesmę mūsų Dievui.
Daugelis, tai išvydę, *
pagarbiai bijos ir Viešpačiu kliausis.
Laimingas žmogus, viltis į Viešpatį sudėjęs, – † į pagonių stabus jisai nesikreipia *
ir liaupsinančių netikrus dievus jis neieško.
Viešpatie Dieve, daug esi mums padaręs – † tavo darbai ir užmojai nuostabūs – *
niekas tavo išmonėms neprilygsta!
Nepajėgčiau visų apsakyti, – *
jų devynios galybės.
Tu davei man suprasti, † kad kruvinos aukos ir grūdų atnašos tau nemielos, *
deginamosios aukos nei atnašų už nuodėmę tu netrokšti.
Tada tariau: „Štai ateinu aš! *
Raštų ritinyje man atskleista viskas, –
mano džiaugsmas, Dieve, – vykdyti tavąją valią, *
tavo Mokymą širdy aš nešioju!“
1 prieg. Iš žemės mus, Viešpatie, sukūrei
ir davei mums kūną;
prikelk mus teismo dieną, mūsų Atpirkėjau!
2 prieg. Viešpatie, gelbėk mane savo malone,
pažvelk į mane ir man padėki.
II
Didžiojoje sueigoje skelbiau tavo išganymo rūpestį, – † savo lūpų netramdžiau; *
tu, Viešpatie, turi tai žinoti.
Tavo išganymo rūpesčio širdyje aš neužvėriau, *
apie tavo ištikimybę ir išganymą bylojau.
Tavo tiesos ir meilės *
didžiojoje sueigoje nenutylėjau.
Viešpatie, nepašykštėk man savojo gailestingumo, – *
tavo meilė ir tavo tiesa mane visada tesaugo!
Apgulė mane bėdos be skaičiaus, † apniko mane nuodėmės mano, negaliu nė žiūrėti, – *
jų daugiau nei plaukų ant galvos, praradau aš drąsą.
Viešpatie, gelbėk mane savo malone! *
Viešpatie, skubėk man padėti!
Tedžiūgauja tavyje ir tesilinksmina *
visi, kurie tavęs ieško,
tavo išganymą mylintys nuolat tekartoja: *
„Koks didis Viešpats!“
Nors silpnas esu ir beturtis, *
bet Viešpats manęs nepamiršo.
Tu mano išganymas ir pagalba, *
mano Dieve, nedelski!
2 prieg. Viešpatie, gelbėk mane savo malone,
pažvelk į mane ir man padėki.
3 prieg. Visa gyvastimi trokštu gyvojo Dievo:
kada nueisiu ir Dievo veidą regėsiu?
41 (42) psalmė
Kaip elnė ilgisi vandens šaltinio, *
taip aš ilgiuosi tavęs, o Dieve.
Visa gyvastimi trokštu Dievo, gyvojo Dievo; *
kada nueisiu ir Dievo veidą regėsiu?
Ašaros – mano duona dieną ir naktį, † kai žmonės kas dieną manęs klausinėja: *
„Kur yra tavo Dievas?“
Savo širdį išlieju prisiminęs, *
kaip eidavau į Dievo Namus su būriu maldininkų,
vesdamas juos spūstyje iškilmingų eitynių, *
šlovinimo džiugiems šūksniams beaidint!
Kodėl, mano širdie, tokia nuliūdus? *
Ko taip nerimsti krūtinėj?
Dieve tu viltį turėki! † Juk aš jį dar šlovinsiu – *
savo Gelbėtoją, savo Dievą.
Mano Dieve, liūdesiu širdis man aptvinus, † todėl pas tave mintimis aš keliauju *
iš Jordano krašto bei Hermono, nuo Mizaro kalno.
Bedugnė šaukia bedugnei tavo krioklių griaudimais, – *
visi tavo vandenų srautai ir vilnys mane skandina.
Dieną Viešpats tesuteikia savo malonę, † ir naktį jam giesmę giedosiu – *
maldą savo gyvenimo Dievui.
Sakau Dievui, savo uolai: † „Kodėl mane užmiršai tu? *
Kodėl, priešų engiamas, turiu nusiminęs klajoti?“
Net kaulus man gelia, kai tyčiojas priešai, *
kasdien klausinėdami: „Kur yra tavo Dievas?“
Kodėl, mano širdie, tokia nuliūdus? *
Ko taip nerimsti krūtinėj?
Dieve tu viltį turėki! † Juk aš jį dar šlovinsiu – *
savo Gelbėtoją, savo Dievą.
3 prieg. Visa gyvastimi trokštu gyvojo Dievo:
kada nueisiu ir Dievo veidą regėsiu?
K. Viešpatie, didis tavo gailestingumas!A. Tavo žodis mane tegaivina!
Pirmasis skaitinys
Galima pasirinkti ir kitą ištrauką.
Iš šventojo apaštalo Pauliaus Pirmojo laiško korintiečiams 15, 12–34
Kristaus prisikėlimas – tikinčiųjų viltis
Broliai seserys! Skelbiama apie Kristų, kad jis buvo prikeltas iš numirusių, tad kaipgi kai kurie iš jūsų sako, jog nesą mirusiųjų prisikėlimo?! Jeigu nėra mirusiųjų prisikėlimo, tai ir Kristus nebuvo prikeltas. O jei Kristus nebuvo prikeltas, tai tuščias mūsų skelbimas ir tuščias jūsų tikėjimas. Tuomet mes liekame melagingi Dievo liudytojai, nes liudijome Dievo akyse, kad jis prikėlęs Kristų, kurio jis nėra prikėlęs, jeigu mirusieji negali būti prikelti. Juk jei mirusieji negali būti prikelti, tai ir Kristus nebuvo prikeltas. O jei Kristus nebuvo prikeltas, tai jūsų tikėjimas tuščias, ir jūs dar tebesate savo nuodėmėse. Taip pat ir užmigusieji Kristuje yra žuvę. Ir jei vien dėl šio gyvenimo dėjome savo viltis į Kristų, tai mes labiausiai apgailėtini iš visų žmonių.
Bet dabar Kristus tikrai yra prikeltas iš numirusių kaip užmigusiųjų pirmgimis. Kaip per žmogų atsirado mirtis, taip per žmogų ir mirusiųjų prisikėlimas. Kaip Adome visi miršta, taip Kristuje visi bus atgaivinti, tačiau kiekvienas pagal savo eilę. Pirmasis bus Kristus, tada priklausantys Kristui jo atėjimo metu. Paskui bus galas, kai jis perduos Karalystę Dievui Tėvui, sunaikinęs visas valdžias, galybes ir pajėgas. Jis gi turi karaliauti ir paguldyti po savo kojomis visus priešus. Kaip paskutinis priešas bus sunaikinta mirtis. Nes jis visa pajungė ir paklojo jam po kojų. Kai sakoma, jog visa pajungta, tai savaime suprantama, kad išskyrus tą, kuris jam visa pajungė. Kai jam bus visa pajungta, tuomet ir pats Sūnus nusilenks tam, kuris buvo viską jam pajungęs, kad Dievas būtų viskas visame kame.
Antra vertus, ką tikisi laimėti tie, kurie krikštijasi vietoj mirusiųjų? Jei iš viso mirusieji nebus prikelti, tai kam gi jie krikštijasi už juos? O kodėl ir mes kas valandą nevengiame pavojų? Prisiekiu savo pasididžiavimu – jumis, broliai, mūsų Viešpatyje Jėzuje Kristuje, jog aš kasdien mirštu! Jei aš grynai kaip žmogus kovojau Efeze su laukiniais žvėrimis, tai kokia man iš to nauda? Jeigu mirusieji nebus prikelti, tai valgykime ir gerkime, nes rytoj mirsime. Neapsirikite: „Blogos draugijos gadina gerus papročius!“ Pabuskite, kaip dera, iš apsvaigimo ir nebedarykite nuodėmių! Jūsų gėdai pasakysiu, kad kai kurie iš jūsų visiškai nepažįsta Dievo.
Atliepas 1 Kor 15, 25–26; plg. Apr 20, 13. 14
K. Kristus turi karaliauti ir paguldyti po savo kojomis visus priešus. A. Kaip paskutinis priešas bus sunaikinta mirtis.K. Kai jūra atiduos savo numirėlius ir požemiai savuosius, tada mirtis ir mirusiųjų pasaulis bus įmesti į ugnies ežerą. A. Kaip paskutinis priešas bus sunaikinta mirtis.
Arba:
Iš šventojo apaštalo Pauliaus Pirmojo laiško korintiečiams 15, 35–57
Mirusiųjų prisikėlimas ir Viešpaties atėjimas
Broliai seserys! Gal kas paklaus: „Kaip bus prikelti mirusieji? Su kokiu kūnu jie pasirodys?“ Neišmanėli! Ką tu pasėji, neatgimsta, jei prieš tai nenumiršta. Kad ir ką sėji, tu sėji ne būsimąjį kūną, bet pliką grūdą, sakykim, kviečių ar kitokių javų. Tuo tarpu Dievas duoda jam kūną, kokio panorėjęs, ir kiekvienai sėklai savišką kūną.
Kūnai nevienodi. Žmogaus kūnas vienoks, gyvulių kitoks, dar kitoks kūnas paukščių ir vėl kitoks žuvų. Taip pat yra dangaus kūnai ir žemės kūnai, bet vienoks dangaus kūnų spindesys, kitoks žemės kūnų. Vienoks saulės švytėjimas, kitoks mėnulio blizgesys ir dar kitoks žvaigždžių žėrėjimas. Net ir žvaigždė nuo žvaigždės skiriasi spindėjimu.
Toks mirusiųjų prisikėlimas. Sėjamas gendantis kūnas, keliasi negendantis. Sėjamas prastas, keliasi garbingas. Sėjamas silpnas, keliasi galingas. Sėjamas juslinis kūnas, keliasi dvasinis kūnas. Jeigu esama juslinio kūno, tai esama ir dvasinio Taip ir parašyta: Pirmasis žmogus Adomas tapo gyva būtybe; paskutinis Adomas tapo gyvybę teikiančia dvasia. Ne dvasinis esti pirmiau, bet juslinis, ir tik paskui dvasinis. Pirmasis žmogus yra iš žemės, žemiškas; antrasis žmogus iš dangaus. Koks žemiškasis, tokie ir žemiškieji, o koks dangiškasis, tokie ir dangiškieji. Ir kaip nešiojome žemiškojo atvaizdą, taip nešiosime ir dangiškojo paveikslą.
Bet aš jums, broliai, tvirtinu: kūnas ir kraujas nepaveldės Dievo karalystės, ir kas genda, nepaveldės to, kas negenda.
Štai aš jums atskleidžiu paslaptį: nors mes ne visi užmigsime, bet visi būsime pakeisti, – staiga, viena akimirka, gaudžiant paskutiniam trimitui. Trimitas nuaidės, ir mirusieji bus prikelti jau negendantys, ir mes būsime pakeisti. Juk reikia, kad šis gendantis [kūnas] apsivilktų negendamybe, šis marus [kūnas] apsivilktų nemarybe.
Kada šis gendantis [kūnas] apsivilks negendamybe ir šis marus [kūnas] apsivilks nemarybe, tuomet išsipildys užrašytas žodis:
Pergalė sunaikino mirtį!
Kurgi, mirtie, tavoji pergalė?
Kurgi, mirtie, tavasis geluonis?!
Mirties geluonis yra nuodėmė, o nuodėmės jėga – Įstatymas.
Bet dėkui Dievui, kuris duoda mums pergalę per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų.
Atliepas Plg. Job 19, 25. 26. 27
K. Aš žinau, kad mano Atpirkėjas gyvas; ir paskutinę dieną aš prisikelsiu. A. Savo kūne regėsiu Dievą, mano Gelbėtoją.K. Aš pats jį regėsiu akimis savo, o ne kito! A. Savo kūne regėsiu Dievą, mano Gelbėtoją.
Arba:
Iš šventojo apaštalo Pauliaus Antrojo laiško korintiečiams 4, 16 – 5, 10
Mūsų žemiškajam būstui suirus, danguje gausime amžinąją buveinę
Broliai seserys! Jei mūsų išorinis žmogus vis nyksta, tai vidinis diena iš dienos atsinaujina. O lengvas dabartinis mūsų vargas ruošia mums neapsakomą, visa pranokstančią amžinąją garbę. Mes gi nežiūrime to, kas regima, bet kas neregima, nes regimieji dalykai laikini, o neregimieji amžini.
Mes žinome, kad mūsų žemiškosios padangtės būstui suirus mūsų laukia Dievo pastatas, ne rankomis statyti amžinieji namai danguje. Todėl mes dūsaujame, trokšdami ant viršaus apsivilkti savo buveine iš dangaus, jei turime būti rasti apsirengę, ne nuogi. O kol gyvename šioje padangtėje, dūsaujame prislėgti, norėdami ne nusirengti, bet verčiau apsirengti, kad tai, kas maru, būtų gyvenimo praryta. Dievas mus tam ruošia, suteikdamas Dvasią kaip laidą.
Todėl mes visuomet gerai nusiteikę, nors žinome, kad kolei gyvename kūne, esame svetur, toli nuo Viešpaties. Mes čia gyvename tikėjimu, o ne regėjimu. Vis dėlto esame gerai nusiteikę ir pasiruošę palikti kūno būstinę ir įsikurti pas Viešpatį. Štai kodėl, ar būdami namie, ar svetur, mes laikome sau garbe jam patikti. Juk mums visiems reikės stoti prieš Kristaus teismo krasę, kad kiekvienas atsiimtų, ką jis, gyvendamas kūne, yra daręs – gera ar bloga.
Atliepas Plg. Ps 50 (51), 5
K. Viešpatie, pagal mano darbus manęs tu neteiski, tavo akivaizdoje nedariau nieko gero. Todėl maldauju tave: A. Sunaikink maištingus mano darbus. K. Nuplauk ir numazgok mano kaltę, nuvalyk nuo manęs mano nuodėmę. A. Sunaikink maištingus mano darbus.
Antrasis skaitinys
Galima pasirinkti ir kitą ištrauką.
Iš šventojo vyskupo Anastazo Antiochiečio Pamokslų
(Oratio 5, de Resurrectione Christi, 6–7. 9: PG 89, 1358–1359. 1361–1362)
Kristus perkeis mūsų vargingą kūną
Kristus numirė ir atgijo, kad būtų gyvųjų ir mirusiųjų Viešpats. Tačiau Dievas yra ne mirusiųjų, bet gyvųjų Dievas. Todėl mirusieji, kuriems viešpatauja gyvasis, yra jau nebe mirusieji, bet gyvieji; juose viešpatauja gyvenimas, kad jie gyventų nebebijodami mirties, kaip ir prisikėlęs iš numirusiųjų Kristus daugiau nebemiršta.
Prikelti ir išlaisvinti nuo gendamybės, jie nebematys mirties, nes dalyvaus Kristaus prisikėlime, kaip jis dalyvavo jų mirtyje.
Juk ne dėl ko kito jis atėjo į žemę, kurią [vergijoje] laikė amžinosios velkės, o tam, kad pralaužtų varinius vartus, sunaikintų geležines velkes ir mūsų gyvenimą iš gendamybės atvestų prie savęs, vietoj vergystės dovanodamas mums laisvę.
Nors šis išganymo darbas, regis, nėra baigtas iki galo, – žmonės miršta kaip mirę, o kūnai toliau negrįžtamai genda, – tenetampa mums tai netikėjimo priežastimi. Nes jau esame gavę visų minėtų gėrybių užstatą – [Dvasios] pradmenis, kurių esame pakelti į dangų ir pasodinti kartu su tuo, kuris mus su savimi pakėlė į aukštybes, kaip ir Paulius kažkur yra pasakęs: Jis mus prikėlė ir pasodino danguje su Kristumi.
Tačiau išsipildymą patirsime, kai ateis iš anksto Tėvo paskirtasis laikas, kai paliksime tai, kas vaikiška, ir tapsime tobuli žmonės. Mat amžių Tėvo buvo numatyta, kad duotoji dovana būtų patikima ir nesumenktų net tada, kai siela vėl gręžiosis į vaikiškumą.
Kam gi sakyti, kad Viešpaties kūnas prisikėlė dvasinis, kai Paulius apie kūną liudija: sėjamas juslinis kūnas, keliasi dvasinis kūnas, kitaip sakant, perkeistas pagal panašumą į Kristaus, visų priekyje einančio vado, garbingąjį kūną?
Nes Apaštalas, aiškiai žinodamas, tvirtina tai įvyksiant su visa žmonių gimine per Kristų, kuris pakeis mūsų varganą kūną ir jį padarys panašų į savo garbingąjį kūną.
Tad jeigu kūno perkeitimas yra virsmas į dvasinį kūną, tai jis tampa panašus į garbingąjį Kristaus kūną, nes Kristus prisikėlė dvasiniu kūnu, ne kokiu kitu, kuris sėjamas prastas, o tik tuo, kuris buvo šlovingu būdu perkeistas.
Kad [Kristus] Tėvui atvedė mūsų prigimties pirmuosius vaisius, reiškia, jog [metui atėjus] atves ir visumą – juk tai jis pažadėjo sakydamas: Kai būsiu pakeltas, visus patrauksiu prie savęs.
Atliepas Jn 5, 28–29; 1 Kor 15, 52
K. Visi gulintieji kapuose išgirs Dievo Sūnaus balsą. A. Kurie darė gera, prisikels gyventi, kurie darė bloga, prisikels stoti į teismą.K. Mirusieji bus prikelti jau negendantys, staiga, viena akimirka, gaudžiant paskutiniam trimitui. A. Kurie darė gera, prisikels gyventi, kurie darė bloga, prisikels stoti į teismą.
Arba:
Iš šventojo vyskupo Braulijono Saragosiečio Laiškų
(Epist. 19: PL 80, 665–666)
Visų tikinčiųjų viltis yra prisikėlęs Kristus
Kristus, kuris yra visų tikinčiųjų viltis, paliekančius šį pasaulį vadina ne mirusiais, bet miegančiais, sakydamas: Mūsų bičiulis Lozorius užmigo.
Panašiai ir šventasis Apaštalas nenori, kad mes gedėtume miegančiųjų; mat tikėdami Evangelijos žodžiais, jog kiekvienas tikintis Kristų nemirs per amžius, mes tikrai žinome, kad Jis nemirė ir kad mes nemirsime.
O pats Viešpats, nuskambėjus paliepimui, arkangelo balsui ir Dievo trimitui, nužengs iš dangaus, ir tuomet prisikels tie, kurie mirė jame.
Taigi tegaivina mus prisikėlimo viltis, nes danguje vėl išvysime tuos, kurių čia netenkame. Belieka juo tvirtai pasitikėti, tai yra paklusti jo paliepimams, nes jo aukščiausioji galybė mirusius prikelia lengviau, nei mes pažadiname miegančius. Regis, sakome viena, tačiau kažin koks jausmas mus priverčia raudoti, ir stiprus ilgesys palaužia tikinčią sielą. Aiman! Silpna mūsų žmogiškoji prigimtis, ir be Kristaus mūsų visas gyvenimas yra beprasmis.
O negailestingoji ir žiaurioji mirtie, tu perskiri sutuoktinius ir išskiri draugus! Tačiau nuo šiol tavo galybė jau palaužta. Dabar tavo pragaištingą jungą sutraiškė tas, kuris tau grūmojo Ozėjo balsu: O mirtie, aš būsiu tavo mirtis. Todėl su Apaštalu mes tave pašiepiame: Kurgi, mirtie, tavoji pergalė? Kurgi, mirtie, tavasis geluonis?
Kurs tave nugalėjo, tas mus ir atpirko, atiduodamas savo mylimą sielą į nedorėlių rankas, kad nedorėlius padarytų savo mylimaisiais. Tikrai ilgai užtruktų, norint priminti tas Šventraščio vietas, kurios visiems galėtų suteikti paguodos. Bet mums tepakanka prisikėlimo vilties, tepakanka kreipti žvilgsnį į mūsų Atpirkėjo garbę, nes jame, kaip tikime, jau esame prikelti. Apaštalas sako: Jeigu esame mirę su Kristumi, tikime ir gyvensią su juo.
Nebepriklausome sau, bet priklausome Tam, kuris mus atpirko ir nuo kurio valios visuomet turi priklausyti mūsų norai; juk dėl to melsdamiesi tariame: Teesie Tavo valia. Todėl, sielvarto ištikti, tvirtai kartu su Jobu sakykime: Viešpats davė, Viešpats ir atėmė, tebūna pašlovintas Viešpaties vardas. Kartokime su Jobu tuos žodžius čia, žemėje, kad danguje niekuo nuo jo nesiskirtume.
Atliepas 1 Tes 4, 13–14; Jer 22, 10
K. Dėl užmiegančiųjų nenusiminkite kaip tie, kurie neturi vilties. – A. Jei tikime, kad Jėzus numirė ir prisikėlė, tai Dievas ir tuos, kurie užmigo susivieniję su Kristumi, pasiims kartu su juo.K. Neverkite mirusiojo, jo neraudokite. – A. Jei tikime, kad Jėzus numirė ir prisikėlė, tai Dievas ir tuos, kurie užmigo susivieniję su Kristumi, pasiims kartu su juo.
Pabaigos malda
Malda kaip RYTMETINĖS.
Pabaiga
K. Garbinkime Viešpatį.A. Dėkojame Dievui.