Sekminių dienos Mišios
Velykų laikas baigiasi, atskleisdamas visą savo esmę: tai Šventosios Dvasios laikas. Dvigubas Dvasios išliejimas ženklina pirmą ir paskutinę dieną – Prisikėlimo vakarą (Evangelija) ir Sekminių rytą (skaitiniai iš Apaštalų darbų). Apmąstant Dievo žodį, liturgijoje Šventoji Dvasia pristatoma kaip plėtros galia ir kaip suvidujinimo pradas. Mat Dvasia kartu yra ir charizminių dovanų, ir pašvenčiamosios malonės šaltinis. Daugeliu įvairių charizminių dovanų Dvasia įgalina krikščionis darbuotis dėl kitų pašventinimo ir Bažnyčios kūrimo. Tačiau Dvasia gyvena ir kiekvieno tikinčiojo širdyje, kurdama bei gausindama pašvenčiamąją malonę. Ši malonė suvienija krikščionį su Švenčiausiąja Trejybe ir veda į gilesnį tikėjimo tiesų pažinimą bei meilės pilnatvę.
Charizmos (dovanos) bendruomenei suteikia galią plėstis. Jau prisikėlimo vakarą aukštutiniame kambaryje Jėzus kvėpdamas padovanojo Šventąją Dvasią apaštalams. Taip jis pavedė jiems misiją – atleisti žmonėms nuodėmes. Tačiau Sekminių šventėje pirmiausia atmenamas daug įspūdingesnis ir viešas Dvasios išliejimas mokiniams po penkiasdešimt dienų; šis įvykis, papasakotas skaitinyje iš Apaštalų darbų, žymi Bažnyčios gimimą ir pirmą viešą jos raišką. Prieš Šventosios Dvasios atsiuntimą buvo meldžiamasi. Po Viešpaties žengimo į dangų apaštalai su Marija rengėsi šiai malonei. Bažnyčia taip pat kasmet rengiasi naujam Šventosios Dvasios išliejimui. Būtina pasirengti priimti malonę.
Stiprus vėjas sudrebina namus: Dievas veikia galingai ir suteikia apaštalams tvirtumo malonę. Iš drovių ir baikščių jie virsta drąsiais ir ryžtingais. Ugnis pasirodo ir tarsi pasidalijusiais liepsnos liežuviais nusileidžia ant dalyvių. Dievo dvasia užvaldo apaštalų dvasią, kaip buvo sakęs Ezechielis: „Duosiu jums naują širdį ir atnaujinsiu jus nauja dvasia... Duosiu jums savo dvasią“ (Ez 36, 26–27). Apaštalai prabyla įvairiomis kalbomis, o išgirdusieji ūžesį subėgę supranta savo gimtosiomis kalbomis. Kaip pasakojama Pradžios knygoje, Babelio bokštą žmonės statė be Dievo ir net prieš Dievą, puikybės apimti; žmonija tapo padalyta, kalbos ir kultūros susipriešino tarpusavyje. Per Sekmines Šventoji Dvasia atkuria žmonių giminės vienybę kalbų ir kultūrų tarpusavio supratimu. Jos pasirodo ne priešiškos, o viena kitą papildančios. Tikėjimas ir meilė atneša vienybę ir taiką.
Bažnyčia tampa misijine. Įspūdingas Šventosios Dvasios išliejimo vaisius – viešas Petro pasirodymas. Jis kreipiasi į minią ir dėsto krikščionių tikėjimo esmę (kerigmą). Dvasia pastūmėja Bažnyčią į misijas lig pat pasaulio pakraščių, kaip reikalavo Jėzus. Bažnyčios skelbimas visada bus šios kerigmos, pirmos krikščionių tikėjimo santraukos, plėtojimas, nuolat atsinaujinantis savo forma, tačiau visada tapatus savo esme.
Pašvenčiamoji malonė – Dvasios gyvenimas tikinčiųjų sielose – tai visos Bažnyčios misijų veiklos tikslas. Apie tai ypač primenama sekvencijoje Veni Sancte Spiritus – „Dvasia, Viešpatie, ateik“, meldžiant Šventąją Dvasią apsigyventi mumyse ir kurti bei brandinti pašventinimo dovanas ir vaisius. Apie šias dovanas jau buvo užsiminęs pranašas Izaijas (Iz 11, 2), kalbėdamas apie Viešpaties Dvasią, turėsiančią ilsėtis ant Mesijo. Paulius (Gal 5, 22) savo ruožtu vardija Dvasios gyvenimo krikščionyje vaisius: „Dvasios vaisiai yra meilė, džiaugsmas, taika, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas.“ Todėl Sekminės mums yra proga maldauti dvasinio atnaujinimo malonės.
MMV, kAK