KALVARIJOS KALNAI: XI vieta. Rotušėje ♫

GARBINAME TAVE...

K. Gerasis Viešpatie Jėzau, * erškėčiais vainikuotas, * plaštakomis muštas ir nendre daužytas, * paniekos drabužiu apvilktas, * užrištomis akimis visaip išjuoktas ir niekintas, * pasigailėk mūsų! 

A. Pasigailėk mūsų, Viešpatie, * pasigailėk mūsų!

K. Mielasis Viešpatie Jėzau, * už piktadarį Barabą blogesniu palaikytas, * įtūžusios minios paniekintas, * nekaltu Piloto pripažintas, bet mirti pasmerktas, * pasigailėk mūsų! 

A. Pasigailėk mūsų, Viešpatie, * pasigailėk mūsų!

Melskimės. * Viešpatie Jėzau, Tavo skaudus nuplakimas mus teįspėja, * kad mes niekuomet Tavęs neplaktume palaidumu ir kitomis nedorybėmis, * o Tavo baisusis vainikas * mus tepašaukia tikrai atsiversti bei atgailauti * ir tepadeda mums laimėti amžinąjį Tavo garbės vainiką. * Tu gyveni ir viešpatauji per amžius. – A. Amen.

Tėve mūsų, Sveika, Marija, Garbė Dievui.

(Melodija – „Atmink, krikščioni“)

KRYŽIŲ SUNKIAUSIĄ jam nuodėmės deda, * slegia pečius jam, numirti jį veda. * Mūsų Kūrėjas meilingai sau ima * tą pasmerkimą.

2 Viešpatį stumdo minia kietaširdė, * žeidžia, užgauna jautriausią jo širdį. * Dievas galybių vos eina – svyruoja, * sunkiai alsuoja.

3 Motina mato, sutikusi Sūnų, * kryžių sunkiausią ir baisią karūną. * Temsta jai akys iš to suspaudimo * ir nuliūdimo.

4 Ačiū Tau, Jėzau, už meilę karščiausią, * ačiū, Marija, už širdį jautriausią; * ačiū už skausmą dėl mūs iškentėtą, * dar neregėtą.

Arba:

STOVI MOTINA ir verkia: * veda Sūnų jos pasmerkę * išrinktos tautos vadai.

2 O, kaip širdį jai skaudėjo, * kada kenčiantį regėjo * savo Sūnų mylimą.

3 Kokiu žvilgsniu jis žiūrėjo, * savo Motinos gailėjo * mūsų Išganytojas!

4 Kas iš mūsų neraudotų, * jei širdy tik pagalvotų, * ką ten juodu iškentė.

5 Koks žmogus nesudrebėtų, * koks akmuo nesuminkštėtų * nuo šios Motinos skausmų.

6 Kas pajėgtų neliūdėti * ir į ją ramiai žiūrėti, * kai ji kenčia su Sūnum.

7 Jėzaus Motina skausminga, * kelk žmoniją nelaimingą, * šelpk ją nuopelnais Sūnaus!