KALVARIJOS KALNAI: II vieta. Jėzus atsisveikina su Motina ♫

GARBINAME TAVE...

K. Gerasis Viešpatie Jėzau, * atsisveikindamas su Švenčiausiąja Motina ir apaštalais, * didžiausią širdgėlą kentėjęs, * pasigailėk mūsų! 

A. Pasigailėk mūsų, Viešpatie, * pasigailėk mūsų!

Melskimės. * Kantriausias mūsų Atpirkėjau! * Vykdydamas Aukščiausiojo Tėvo valią, * Tu atėjai iš dangaus į žemę * ir visus jos keleivių vargus patyrei. * Eidamas kentėti, * išgyvenai atsiskyrimo su mieląja Motina ir apaštalais liūdesį. * Prašome, kad mus stiprintum ir guostum, * kai mums tenka skirtis su savo artimaisiais, * kad mums niekuomet neleistum nuo Tavęs atsiskirti, * o mirštančius pakviestum pas save, * kur Tu, būdamas Dievas, * su Tėvu ir Šventąja Dvasia gyveni ir viešpatauji per amžius. – A. Amen.

Tėve mūsų, Sveika, Marija, Garbė Dievui.

(Melodija – „Atmink, krikščioni“)

JĖZAU BRANGIAUSIAS, kiek daug iškentėjai, * kai su savaisiais Tu skirtis turėjai; * vienas palikti ir eiti numirti, – * kaip tai ištverti?

2 Skausmo kiek buvo Mergelei Švenčiausiai, * kai ji regėjo taip liūdintį baisiai * mylimą Sūnų, kuris ją palieka, – * kas jai belieka?

3 Motiną Jėzus ramino švelniausiai, * bet ir ji Sūnų vis guodė meiliausiai. * Juodu žinojo, jog reikia aukotis, – * žmones vaduoti.

4 Skaudžiai nuliūdę, saviškiai tylėjo, * vienas tik Jėzus jiems šitaip kalbėjo: * „Mano brangieji, manim patikėkit, * taip neliūdėkit“.

5 „Aš jus mylėjau – mylėkit viens kitą, * kad iš to visas pasaulis matytų: * esate mano visi išmokinti * šitaip gyventi.“

6 „Dar valandėlė – manęs nematysit, * bet jūs nebūsit vieni, jei klausysit * Dvasios Šventosios, kurią jums atsiųsiu, * kai danguj būsiu.“

7 „Aš vyno medis, o jūs jo šakelės; * nieks atsiskyręs likt gyvas negalit. * Tad mano meilėj visad pasilikit, * Dievo klausykit.“

8 „Jeigu kas jūsų nekęs – nebijokit; * jums pasakysiu — visi tai žinokit: * pirm negu jūsų – manęs nemylėjo, * pikta norėjo.“

9 „Tik atsiminkit, ką jums aš kalbėjau... * Būkite drąsūs, nes aš nugalėjau. * Dievą kaip tikit, mane taip tikėkit, * jų nebijokit.“

10 Taip jis savuosius ramino ir guodė: * meilę nuoširdžią, gerumą jiems rodė, * pats nors kentėjo daug sielvarto, baimės: * laukė nelaimės.

11 Judas jau rinko ginkluotųjų būrį * ir klausinėjo, ar viską jie turi: * ruošėsi eiti į kalną Alyvų * naktį vėlyvą.

12 Ačiū Tau, Jėzau, už meilę karščiausią; * ačiū, Marija, už širdį jautriausią; * ačiū už skausmą, dėl mūs iškentėtą, * kančią pradėtą.