KALVARIJOS KALNAI: XIV vieta. Prie miesto vartų ♫

GARBINAME TAVE...

K. Brangusis Viešpatie Jėzau, * kryžių į Kalvarijos kalną nešantis * ir po sunkia našta svyruojantis, * pasigailėk mūsų! 

A. Pasigailėk mūsų, Viešpatie, pasigailėk mūsų!

Melskimės. * Viešpatie Jėzau Kristau, * mylėdamas mus, nusidėjėlius, * ant savo pečių Tu nešei sunkų kryžių; * išmokyk mus gyvenimo vargų kryžių paskui Tave nešti * ir visa širdimi Tave mylėti. * Tu gyveni ir viešpatauji per amžius. – A. Amen.

Tėve mūsų, Sveika, Marija, Garbė Dievui.

(Melodija – „Atmink, krikščioni“)

VALANDĄ ŠEŠTĄ iš miesto išėjo, * nešdamas kryžių, prie kalno artėjo; * baisiai kentės ten, ant kryžiaus iškeltas, * skaudžiai prikaltas.

2 Nešė jis kryžių, vos ėjo, svyravo – * šiąja sunkybe kaltus mus vadavo. * Mūsų kaltybės jį šitaip suspaudė: * kvapą vos gaudė.

3 Budeliai Jėzų vis vertė skubėti; * kol jis dar gyvas, norėjo suspėti * baisią jam mirtį Golgotoj prirengti, * garbę atimti.

4 Tyčiojos, šaipės ir šitaip kalbėjo: * „Darė stebuklų, o taip nusilpnėjo! * Jeigu ką gali, dabar teparodo – * nepasiduoda...“

5 „Jei jis turėtų bent kiek dieviškumo, * tai nedejuotų, dėl tokio silpnumo; * jis tiktai dėjos stiprus ir melavo – * žmones prigavo.“

6 Viešpats vos ėjo ir sunkiai alsavo, * visiškai baigė jau valandas savo. * Visą pakirto to kelio sunkumas, * priešų žiaurumas.

7 Alpo širdis jam iš skausmo didžiausio, * galvą svaigino vainikas aštriausias; * akys nematė jau tako, kur eiti – * koją kur kelti.

8 Mes bent užjauskim jo kančią, atminę * baisią kelionę šią jo paskutinę. * Atsiprašykim, kad jį taip kamavom * nuodėmėm savo.

9 Broliai, atminkim, ką Jėzus kentėjo, * kai šventą kraują jisai už mus liejo, – * kaip jį sugavę baisiausiai kankino, * kol numarino.

10 Jėzau mieliausias, už mus tiek kentėjęs, * prakaito, kraujo ir ašarų liejęs, * duok mums malonę kaltes apgailėti, * pasitaisyti.