KALVARIJOS KALNAI: XIX vieta. Jėzų laidoja ♫

GARBINAME TAVE...

K. Brangusis Viešpatie Jėzau, * nuo kryžiaus nuimtas, * Švenčiausios Motinos priglaustas, * ištikimų bičiulių kvapiais tepalais pateptas ir kape paguldytas, * pasigailėk mūsų! 

A. Pasigailėk mūsų, Viešpatie, * pasigailėk mūsų!

Melskimės. * Aplankyk, Viešpatie, šį pasaulį, * kurį savo visagaliu Žodžiu sutvėrei * ir to visagalio Žodžio, tapusio kūnu, kančia atpirkai; * valdyk savo šventąją Bažnyčią, * saugok vyriausiąją jos Galvą – popiežių, * laimink mūsų vyskupą, * sutaikink tautas ir jų valdovus, * atversk savo priešus, * pašalink karus ir duok mums taiką; * padaryk, kad visi žmonės ištikimai Tau tarnautų, * o nusidėjėliai atgailaudami prie Tavęs sugrįžtų * ir daugiau nebenuklystų; * panaikink mūsų kaltėmis užsitrauktas bausmes; gyviesiems duok reikalingų malonių ir meilės, * mirusiems suteik amžinąją ramybę. * Prašome per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, Tavo Sūnų, * kuris, būdamas Dievas, * su Tavimi ir Šventąja Dvasia gyvena ir viešpatauja per amžius. – A. Amen.

Tėve mūsų, Sveika, Marija, Garbė Dievui.

(Melodija – „Šviesa pasaulio viso“)

KNIŪBSČIA ŽEMĖN pulkime, * Jėzui garbę duokime, * už mus baisiai kankintam * ir ant kryžiaus marintam.

2 Pulkim Jėzui į kelius, * kad jis saugotų visus * nuo nelaimės didžiosios – * pražūties amžinosios.

3 Kniūbsčia žemėn pulkime: * Jėzui garbę duokime, * kad mus kryžiumi savo * iš kalčių išvadavo.

4 Tepravirksta mūs širdis, * te šalta nelieka vis. * Jėzaus auką supraskim ir kaltybes pameskim.

5 Atpirkti nežuvome, * nors kalčiausi buvome; * pamatykim malonę * Jėzaus pervertam šone.

6 Kniūbsčia žemėn pulkime: * Jėzui garbę duokime, * kad mus kryžiumi savo * iš kalčių išvadavo.

7 Leiski, Jėzau, mus visus * pro šventos žaizdos vartus * ir nuveski į Širdį, * kuri aimanas girdi.

8 Tavo kančios ir mirtis, * Tavo dieviška Širdis * mus tegul atgaivina * ir nuo pragaro gina.

9 Nebžudykim nuodėmėm – * meilę rodykime jam, * Jėzui Kristui mieliausiam, * Atpirkėjui brangiausiam.

10 Kryžiau šventas, tau garbė, * amžina tebus šlovė: * ant tavęs jis kentėjo, * už mus kraują praliejo.

11 Permirkęs šventu krauju, * būki ženklu mums nauju * atpirkimo pelnyto, * mums dangaus atdaryto.

12 Kryžiau šventas, stiprink mus, * kai sunku kovoti bus * su tamsybių piktuoju, * pragaran pasmerktuoju.

13 Kniūbsčia žemėn pulkime, * Kryžiui garbę duokime: * tai ant jo kančia savo * Viešpats mus išvadavo.

Arba:

(Melodija – „Atmink, krikščioni“)

MIRDAMAS TĖVUI save paaukojo * už mūsų kaltę, kad būtume rojuj. * Saulė ir žemė jo mirtim stebėjos, * didžiai liūdėjo.

2 Siela jo greitai į pragarus ėjo * gelbėti sielų šventų pranokėjų; * kraują išliejęs švenčiausiąjį savo, * jas atvadavo.

3 Kai saulė leidos ir vakaras temo, * Juozaps atėjo, taip pat Nikodemas. * Kūną jie Jėzaus nuo kryžiaus nukėlė * ant žemės vėlei.

4 Visą kraujuotą ir taip nukankintą * Motina ėmė glėbin kūną šventą; * ašaras liejo, raudojo, dejavo, * žaizdas bučiavo.

5 Visi ten buvę vien ašaras liejo, * tepė brangiaisiais, kvapiaisiais aliejais, * paskui į kapą nuliūdę padėjo, * namo nuėjo.

6 Ir mes, atminę, kaip jis kentė, mirė, * daugel kankynių dėl mūsų patyrė, – * verkim, raudokim prie jo kapo švento, * taip prisiminto.

Arba:

KRIKŠČIONIO SIELA kiekvieno, * atminki Jėzų šiandieną. * Atmink kančias Atpirkėjo, – * kiek švento kraujo išliejo.

2 Guli kape paguldytas, * kentęs kančias nematytas; * jo kūnas visas žaizdotas, * sudaužytas, sukapotas.

3 Galva spyglių subadyta, * sužalota, sudraskyta; * visi jo kaulai galimi * jau suskaityti akimi.

4 Šventas jo veidas sutinęs, * vieni randai ir mėlynės; * krauju jo akys pasruvę, * švenčiausios lūpos išdžiūvę.

5 Rankos ir kojos jo šventos * aštriom vinimis perkaltos; * jo šone matome žaizdą – * baisu regėt tokį vaizdą.

6 Visas jo kūnas žaizdotas, * mėlynėm, randais nuklotas; * tai tavo nuodėmės bjaurios * pripildė jam skausmo taurę.

7 Paskutinis kraujo lašas * tave maldauja ir prašo * nebristi pražūties balon, * o atsiduoti jo globai.

8 Reikia bent kartą suprasti, * savo kaltybes pamesti; * nuplovė jas Jėzaus kraujas: * nebežudyk jo iš naujo.

9 Ir atsiminki kasdieną, * jog už kaltybę kiekvieną * užtrauki sau pasmerkimą, * o netenki atpirkimo.

10 Kai mes akis jau užmerksim, * mūsų kaltų nepasmerki: * nuvesk visus mus į dangų, * meldžiam Tave, Jėzau brangus!