KALVARIJOS KALNAI: V vieta. Prie Kedrono upelio ♫

GARBINAME TAVE...

K. Tylusis Viešpatie Jėzau, * nedorėlių tąsytas * ir į Kedrono upelį nuo liepto nustumtas, – * pasigailėk mūsų! 

A. Pasigailėk mūsų, Viešpatie, * pasigailėk mūsų!

Melskimės. * Viešpatie Jėzau Kristau, * gyvojo Dievo Sūnau, * padėk mums laimingai pereiti visus šio gyvenimo pavojus, * o paskui amžinybėje džiaugtis Tavimi. * Tu gyveni ir viešpatauji per amžius. – A. Amen.

Tėve mūsų, Sveika, Marija, Garbė Dievui.

(Melodija – „Stovi motina“)

JĖZŲ ATVEDĖ PAS ANĄ * pas Kajafo uošvį seną, * kurs nekantriai laukė jo.

2 Atsisėdęs savo soste, * Anas rodė rankos mostu: * „Vest arčiau jį prie manęs!“

3 Jis domėjosi pamokslais, * mokiniais, ženklais, stebuklais, * tartum nieko nežinąs.

4 „Ne kokioj slaptoj mokykloj – * sinagogose, šventykloj * aš kalbėjau atvirai.“

5 „Aš viešai visad kalbėjau; * žino tie, kurie girdėjo, – * klauski juos, jei nežinai“.

6 Už tikros teisybės žodį * jam į veidą vienas smogė: * „Su vyriausiu kaip kalbi?!“

7 „Jei netiesą aš kalbėjau, * tai įrodyk prieš teisėją, * o jei tiesą – kam muši?“

8 Prie ugnies kieme į ratą * su kitais prisėdo Petras. * Jį pradėjo atpažint.

9 „Štai žiūrėkit: juk tai vienas * bendras to, kurį šiandieną * teisti atvedė čionai.“

10 Petras gynės: „Nepažįstu * jokio Jėzaus, jokio Kristaus“. * Išsigandęs teisinos.

11 Ėmė jis prisiekinėti, * gaila buvo net žiūrėti; * bet pragydo štai gaidys.

12 Jėzaus žodį prisiminęs, * Petras tuoj susigraudino – * apsipylė ašarom.

13 Ir mes daugel nusidėję, * Jėzaus gal išsižadėję, * tad pravirkim su Petru.

14 Jėzau, kai akis užmerksim, * už kaltes mūs nepasmerki, * bet nuvesk dangaus garbėn!